Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Užmiršta ar išaukštinta

Per Velykas ir po jų Mišiose buvo skaitomi evangelistų pasakojimai apie Jėzaus pasirodymus moterims, į Emausą ėjusiems dviem mokiniams, Jėzaus mokiniams, susirinkusiems į Paskutinės Vakarienės menę ir vėliau žvejojantiems Genezareto ežere.

Šiuose pasirodymuose matome mylinčio Dievo veikimą. Jėzaus mirtis ant kryžiaus ir ant kapo užristas akmuo palaidojo Jėzaus mokinių ir bičiulių tikėjimą. Nors Jėzus daug kartų buvo kalbėjęs apie būsimą savo kančią ir mirtį Jėruzalėje, daugybe stebuklų, patvirtindamas savo dievystę, tačiau atėjus sunkiam išbandymo metui, visa tai tarsi pamiršo. Jėzaus mirtis kaip viesulas nušlavė viską, kas buvo per tris metus statyta, sugriaudamas gerųjų žmonių tikėjimą ir viltis.

Po prisikėlimo Jėzaus pasirodymai moterims ir mokiniams, atgaivino jų prarastą tikėjimą ir subūrė juos į tikėjimo bendruomenę. Šitoks yra Dievo Gailestingumą, kuris atleidžia, prikelia ir suburia aplink save visus, kurie leidžiasi mylimi ir suburiami.

Jėzaus prisikėlimą liečiančios aplinkybės evangelijose yra smulkmeniškai atpasakotos. Visi žmonės, jų vardai, charakteris, elgesys, jų išgyvenimai, vieta, laikas, net menkiausios aplinkybės, turinčios ryšio su prisikėlimo įvykiu. Visa tai pasižymi tikslumu ir detališkumu.

Tačiau nei viename pasakojime apie Jėzaus pasirodymus nėra net užuominos apie Jėzaus pasirodymą Motinai Marijai. Tuo tarpu nekartą paminėtos moterys, tos pačios moterys, kurios kartu su Marija ir mylimu Kristaus mokiniu stovėjo po kryžiumi. Aprašydamas Prisikėlimo rytmetį, evangelistai jas visas mini vardais: Marija Magdalietė ir Joana, Jokūbo motina Marija ir Saliomė. Gi apie Jėzaus Motiną nė žodžio, tuo tarpu aprašant kitus įvykius, kuriuose ji dalyvavo, visuomet ji minima pirmoje vietoje.

Kodėl Evangelijoje, pasakojant apie Jėzaus pasirodymus niekur net neužsimenama apie Mariją? Teisingiausias atsakymas, kad tokio pasirodymo nebuvo, nes nereikėjo atgaivinti Marijos tikėjimą, kurį ji turėjo nuo angelo apreiškimo momento iki Jėzaus nukryžiavimo. Jos tikėjimas nesusvyravo ir nesudužo, todėl ir nereikėjo jo atgaivinti. Jėzus, po prisikėlimo nepasirodydamas Motinai, ne aplenkė ją, bet išaukštino. Išaukštino nesusvyravusį jos tikėjimą.

Kristaus kančios istorijoje matome Jėzaus mokinius pasimetusius, išsigandusius ir praradusius tikėjimą. Jie tarsi nebūtų girdėję, kaip Jėzus ne kartą kalbėjo, jog jam Jeruzalėje reikėsią kentėti ir mirti, bet trečią dieną prisikelsiąs iš numirusių. Šitaip atsitiko todėl, kad jie visą laiką žvelgė į Jėzų, tik kaip į žmogų, Dievo jam duota galia dariusį stebuklus. Dėl to Jėzaus nukryžiavimo jie buvo sukrėsti, o jų tikėjimas - palaidotas.

Pamaldūs egzegetai bandė samprotauti, kad prisikėlęs Jėzus savo Motinai pasirodė pačiai pirmajai. Jiems atrodė, kad būtų buvęs tikras nesusipratimas arba tiesiog Jėzaus meilės trūkumas motinai, jeigu po prisikėlimo ją būtų aplenkęs. Niekas nedraudžia taip pamaldžiai mąstyti, nors tam nėra jokio pagrindo.

Daugelis Marijos gyvenimo įvykių, kaip antai, angelo Apreiškimas, Elžbietos aplankymas, Jėzaus paaukojimas šventykloje, Jėzaus atradimas šventykloje ir kiti Marijos gyvenimo įvykiai evangelistų buvo aprašyti tik todėl, kad Marija juos kažkam papasakojo. 
Ties panašu, kad mylimasis Jėzaus mokinys Jonas galėjo būti vienas iš tų žmonių, kuris po Jėzaus įžengimo į dangų globojo Mariją, nes jo globai prieš mirtį Jėzus pavedė savo motiną. Ar Jonas nebūtų paklausęs, o Marija ar nebūtų pasidalinusi savo džiaugsmingu išgyvenimu, jei po prisikėlimo Jėzus jai būtų pasirodęs. Juk tai būtų buvęs pats džiaugsmingiausias įvykis Marijos gyvenime, kurio tikrai nebūtų nuslėpusi.

Mes žavimės nesusvyravusiu Marijos tikėjimu. Ir po kryžiumi stovėdama, ji neužmiršo, kad jos Sūnus yra Dievas. Jai nereikėjo matyti jį prisikėlusį, kad galėtų į jį įtikėti. Visa tai, ką Motina girdėjo apie savo Sūnų ir ką jis pats kalbėjo, Marija, kaip rašo evangelistas Lukas, „laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2,51). Šis Dievo žodžio laikymas ir kontempliavimas padėjo Marijai nesusvyruoti, net stovint po kryžiumi.

Mums taip pat reikia augti tikėjime, kad užgriuvus gyvenimo audroms – nepasisekimams, nusivylimams, prislėgus kančios kryžiui nesusvyruotume, nepabėgtume, bet išlaikytume tikėjimą ir viltį Dieve. Šitai įvyksta tuomet, kai girdimą Dievo žodį Marijos pavyzdžiu apmąstome, kontempliuojame, o svarbiausia, pagal jį gyvename.
Šiluvos Dievo Motina padėk mums turėti tokį nepajudinamą tikėjimą, kuriam paremti neieškotume stebuklų.

Arkivysk. Sig. Tamkevičius

Powered by BaltiCode