Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Apie „Amoris laetitia“: sąžinė, įsižiūrėjimas, naujas kalbėjimo būdas

Popiežiui paskelbus naująjį apaštališkąjį paraginimą, spaudoje pasirodė nemažai komentarų. Pristatome keletą jų.

Kunigas Antono Spadaro, jėzuitų žurnalo „La Civilta Cattolica“ redaktorius,  interviu „Aleteia“ portalui sako, kad paraginimas žymi kalbėjimo būdo pasikeitimą,  kuris iš esmės prasidėjo su popiežiaus Pranciškaus pontifikatu. Popiežius kalba taip, kad visi galėtų suprasti. Dokumente atsiskleidžia gilus poros gyvenime egzistuojančių psichologinių dinamikų, aistrų, erotizmo suvokimas ir viskas vadinama tikraisiais vardais. Dokumentas yra ne apie doktriną, bet šeimos džiaugsmą ir meilę, popiežius kalba apie dalykus, kuriuos žmonės patiria kasdienybėje. Popiežius kalba kaip ganytojas, jo žinia skirta ne teoretikams, bet krikščionims.

 

Esminis šio dokumento žodis – sąžinė. Negalima žvelgti į ją kaip į priedą ar kalbėti vien apie suformuotą sąžinę. Reikia kalbėti apie sąžinę, kuria žmogus vadovaujasi kasdienybėje, ji esmiškai svarbi, nes tai šventovė, kur Dievas kalbasi su žmogumi ir žmogus kalbasi su Dievu. Sąžinės neįsprausi į bendras normas, kurios tiktų visiems, visada ir kiekvienam atvejui, reikia atsižvelgti į žmogaus konkrečią patirtį.

Kitas žodis, būdingas paraginimui – įsižiūrėjimas, teigia kun. Spadaro. Įsižiūrėjimas tai Dievo valios ieškojimas savo gyvenime, konkrečiame gyvenime, ne abstrakčiai. Žmogus gali gerai žinoti Bažnyčios normas, tačiau gyventi  tokioje situacijoje, kai neįstengia jų laikytis, siekia tobulybės, bet nepajėgia. A. Spadaro pabrėžia ir tai, kad dokumentas kalba ne apie „netvarkingus atvejus“, tačiau apie „taip vadinamus netvarkingus atvejus“. Griežtas, automatinis atskyrimas leidžia vieniem pasijusti „teisiais“, o kai kuriems leidžia justis „neteisiais“, gyvenančiais „netvarkingose situacijose“.  Į žmonių išgyvenamas situacijas reikia žvelgti iš kitokio požiūrio taško, ir dokumente siekiama peržengti tą ribą. Ši pozicija būdinga jau šv. Pauliui, kuris sakė, kad Viešpats siūlo gailestingumą visiems. Pasak kunigo Spadaro, paraginime atsiskleidžia radikaliai ganytojiškas doktrinos suvokimas. Doktrina neįgyvendina savo užduoties, jei ji nenukreipta į sielų išganymą. Tad šia prasme apaštališkasis paraginimas „Amoris Laetitia“ turės įtakos magisteriumo suvokimui Bažnyčios viduje.  Už Bažnyčios ribų, kun. A. Spadaro nuomone, paraginimas bus svarbus tuo, jog jo žinia skelbia: jokia asmeninė, žmogiška, politinė, geopolitinė situacija niekada negali būti laikoma beviltiškai pralaimėta.

„La Stampa“ laikraštyje skelbiamas Enzo Bianchi komentaras, kuriame autorius teigia, jog apaštališkasis paraginimas „Amoris laetitia“ atrodo esantis pirmas popiežiaus mokymo dokumentas, skirtas Visuotinei Bažnyčiai, kuris nepateikia globalios žinios, tačiau atsižvelgia į kultūrinius regionų skirtumus ir sudėtingą tautų nueitą kelią. Evangelijos žinia visuomet nori būti įkultūrinta, jau nuo pirmųjų amžių. Ją skelbdama Bažnyčia turi atsižvelgti į tradicijas, iššūkius, skirtinguose kraštuose egzistuojančias kritines situacijas. Svarbūs ne tik „laiko ženklai“, tačiau ir „vietų ženklai“, į kuriuos reikia išmintingai, atsakingai įsižiūrėti, kad būtų galima sėti Dievo Žodį. Šioje naujoje sferoje, kuri praturtinta indėliais iš visos katalikybės, apmąstomi keli dalykai. 

Pirma, nėra vadinamų „netvarkingųjų“ ir vadinamų „teisiųjų“ krikščionių, tačiau visi kviečiami nuolat atsiversti ir grįžti pas savo Viešpatį. Antra, niekas negali būti pasmerktas amžiams, nes Evangelijos logika ne tokia, o viskas turėtų būti perskaityta būtent pagal ją. Šioje perspektyvoje popiežius Pranciškus kviečia Bažnyčią žvelgti Jėzaus žvilgsniu į įvairias vadinamas „netvarkingas“ situacijas ar tas, kurios neatitinka Dievo valios: toks žvilgsnis nepasmerkia galutinai, nes tik Viešpats galės teisti savo atėjimo dieną kiekvieno atsakomybę, naštą ir kaltumą. Enzo Bianchi pamini, kad būtent aštuntasis paraginimo skyrius, kur nagrinėjami įvairūs prieštaravimai, esantys pasaulyje ir krikščionių gyvenime, siūlo naujoves, prie kurių krikščionys nėra pratę. Pabrėžiama sąžinės svarba kaip vieta, kur nuoširdžiai ieškoma tiesos. Šioje perspektyvoje byra siena, pastatyta tarp teisiųjų ir neteisiųjų, tarp pasiskelbusių ir besislepiančių nusidėjėlių. Atsakingai įsižiūrėjus, kai kuriais ypatingais atvejais Komunija gali būti duodama kaip maistas silpniesiems, elgetaujantiems Dievo meilės, o ne prizas teisiesiems. 

Taip Enzo Bianchi aiškina popiežiaus žodžius, pridurdamas, kad šiuo apaštališkuoju paraginimu popiežius pavertė džiugiąja naujiena porą, lytiškumą, santuoką šeimą ir ištikimybę. Pasikeitė  Bažnyčios žvilgsnis: dingo ciniškas ir neraminantis požiūris į lytiškumą, o meilės tarp vyro ir moters skelbimas atgavo savo tiesos spindesį. Paraginimas turėtų patraukti prie Kristaus, žmonių gyvenimų gydytojo, tuos, kurie nusidėję, pažeminti savo nuodėmių, reikalingi gailestingumo. Šventumas nėra dorybė, kuri lieka nuošalėje, kurią prarandame eidami į priekį, išties šventumo kelias plyti prieš mus: žengdami juo žingsnis po žingsnio, vis labiau išmokstame mylėti ir būti mylimais, apibendrina savo komentarą apie naująjį popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį paraginimą Bose vienuolyno prioras Enzo Bianchi. (Vatikano radijas). 

Powered by BaltiCode