Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Gerasis Ganytojas

Jėzus save vadino Geruoju Ganytoju: „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę (Jn 10, 14-15). Ką sakė, taip ir padarė: ant savęs prisiėmė mūsų nuodėmes ir mirė ant kryžiaus.

Šitas Gerojo Ganytojo įvaizdis Dievui buvo taikomas nuo Senojo Testamento laikų. 23 - je psalmėje skaitome: „Viešpats yra mano Ganytojas... Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23, 1-4).

Apie Gerąjį Ganytoją – Dievą skaitome Ezekielio knygoje. „Šitaip kalbėjo Viešpats Dievas: „Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu. Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis. Išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur jos debesų ir tamsybės dieną buvo išblaškytos.<...> Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas“ (Ez 34, 11-16).

Kai Jėzus pasivadino Geruoju Ganytoju, šis įvaizdis ano meto klausytojams buvo visiškai suprantamas, nes jis buvo paimti iš kasdienybės, su kuria kiekvienas susidurdavo. Dar ir šiandien Šventoje Žemėje, Judėjos dykumoje, galima sutikti beduinus, ganančius avių bandas. Piemenys su savo avimis praleidžia visą gyvenimą ir dalinasi su jomis troškuliu, saulės kaitra ir nakties šalčiu.
Piemuo ir avių pulkas labai gerai atspindi Dievo ir žmonių santykį. Piemuo rūpinasi avimis, kad jos būtų sočios ir saugios. Avys šitai žino, todėl klusniai eina tenai, kur piemuo jas veda.

Sąvoka ‚Gerasis Ganytojas‘ puikiai išreiškia pagrindinę Dievo savybę – jo gailestingąją meilę, kuria jis apglobia visus žmones – gerus ir blogus, teisiuosius ir nusidėjėlius. Teisiuosius saugo, o paklydusiųjų ieško, suradęs gydo jų žaizdas ir buria į vieną kaimenę – savo tautą. Tą tautą mes vadiname Kristaus arba Katalikų Bažnyčia.

Jėzus kalba: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos (Jn 10,27-28). Kokie brangūs yra šie Jėzaus žodžiai! Šį, Gerojo Ganytojo sekmadienį, esame kviečiami pasitikrinti, kiek esame atidūs dieviškojo Ganytojo balsui.

Pirmiausia pasitikriname pačius elementariausius dalykus. Pirmas iš jų, kiek esame suaugę su Bažnyčia: savo vyskupija ir parapijos bendruomene. Tikintis žmogus gali būti gundomas nepriklausyti savo parapijos bendruomenei ir pasirodyti joje tik tuomet, kai reikia kokio nors patarnavimo. Kitas pavojus - klajoti nuo vienos bendruomenės prie kitos. Tai klaidingas kelias, net ir tuo atveju, jei konkreti parapijos bendruomenė dėl ko nors nepatiktų. Turime mąstyti ne tik apie tai, ką mes norime gauti iš bendruomenės, bet ir apie tai, ką mes privalome duoti jai. Šis abipusis ryšys yra labai svarbus. Kitu atveju, būtume panašūs į emigrantus, sakančius, kad mano Tėvynė yra ten, kur galiu daugiau uždirbti pinigų.

Kiekviena parapijos bendruomenė turi vyskupo skiriamą ganytoją, kunigą, kurio pareiga yra gerai atspindėti Gerąjį Ganytoją Jėzų Kristų. O parapijiečių pareiga būti atidiems ganytojo balsui, raginančiam ištikimai sekti paskui Jėzų. Sekti ne paskui parapijos kleboną ar vikarą, bet paskui Jėzų. Kunigas savo asmeniu neturi teisės užstoti Kristaus. Jei kunigas tikinčiuosius pririša prie savo asmens, bet ne prie Kristaus, tai ženklas, kad jo tarnystėje yra rimtų spragų.

Kunigai yra Gerojo Ganytojo pagalbininkai bei įrankiai. Skelbdamì Dievo žodį ir teikdamì sakramentus, jie išlaisvina žmones iš nuodėmių ir dvasinių pavojų, saugiai veda juos prie gyvojo vandens šaltinio - Kristaus. Todėl kunigų tarnystė yra gyvybiškai svarbi, nes jie tęsia Kristaus misiją pasaulyje.

Gerojo Ganytojo sekmadienį tikintieji yra raginami melstis už savo vyskupus ir kunigus, kad jie gerai atliktų nelengvą savo tarnystę. Tikra meilė ir pasišventimas reikalauja savęs išsižadėjimo, o tai nėra lengva. Be to, žmonių priešas – velnias pirmiausia taikosi pažeisti ganytojus, nes tuomet lengviau išblaškyti visą kaimenę. Kunigo nuodėmės labai sužeidžia ne tik jam patikėtą kaimenę, bet ir visą Kristaus Bažnyčią.

Gerojo Ganytojo sekmadienį pasitikriname, kokio balso mes labiausiai klausome. Mūsų dienomis daug kas siūlosi būti mūsų ganytojais – televizija, internetas, partijos, minios balsas. Tarp daugybės balsų, kurie bando formuoti mūsų pasaulėžiūrą, ar girdžiu Kristaus – Gerojo Ganytojo balsą?

Apreiškimo knyga pateikia vaizdą, kas laukia kiekvieno iš mūsų, jei ištikimai seksime Gerąjį Ganytoją: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. <...> Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 7, 9-17).


Arkivysk.  
Sigitas Tamkevičius

Powered by BaltiCode