Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Popiežius apie tikinčiųjų pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje ir pasaulyje

Prieš beveik du mėnesius, kovo 4 d., popiežius Pranciškus priėmė Popiežiškosios Lotynų Amerikos komisijos narius, dalyvavusius savo kasmetinėje plenarinėje sesijoje. Joje kaip ir susitikimo su popiežiumi metu buvo kalbama apie katalikų pasauliečių vaidmenį Lotynų Amerikos šalių visuomenių gyvenime. Praėjus kelioms savaitėms po audiencijos, su vyskupais svarstytas temas popiežius Pranciškus apibendrino laiške, adresuotame Vyskupų kongregacijos prefektui ir Lotynų Amerikos komisijos pirmininkui kardinolui Marcui Ouellet. Popiežiaus laiškas buvo viešai paskelbtas šį antradienį.

Sergėdami Dievo kaimenę, vadovaudami Dievo tautai, ganytojai turi visų pirma atsiminti fundamentalią krikšto svarbą, - rašo popiežius. Visi krikštu tampame Dievo tautos nariais, tai yra tikinčiaisiais pasauliečiais. Nė vienas nebuvo pakrikštytas kunigu ar vyskupu. Tai mums teprimena, kad Bažnyčia tai ne kunigų ar pašvęstųjų elitas, bet, kad visi kartu sudarome Šventą Dievo tautą. Jei tai užmirštame, atsiranda rizika, kad mūsų asmeniniame gyvenime ar bendruomeninėje veikloje bus deformuota tarnystė, kurią Bažnyčia mums suteikia.

Pasak popiežiaus, klerikalizmas nepakankamai pripažįsta arba tiesiog sumenkina krikšto malonę. Klerikalizmas tikinčiuosius suvokia tik kaip Gerosios Naujienos priėmėjus ir tuo pat pakerta įvairias drąsias jų iniciatyvas, reikalingas tam, kad Geroji Naujiena pasiektų visas visuomenės gyvenimo sritis, įskaitant ir politiką. Klerikalizmas gesina Bažnyčios pranašišką ugnį, kuri turi degti visų žmonių širdyse.

Popiežius atkreipia dėmesį į vieną specifinę sritį, kuri Lotynų Amerikos kontekste liko laisva nuo klerikalizmo įtakos – liaudies pamaldumą. Šis pavyzdys padeda suprasti koks stiprus ryšys yra tarp Dievo tautos maldos ir jos veiklos. Tikėjimo paveikti žmogaus veiksmai nesiriboja vien jo privačia asmenine plotme, bet virsta kultūra. Evangelizuotoje liaudies kultūroje glūdi tikėjimo ir solidarumo vertybės, skatinančios teisingą visuomenės raidą; joje glūdi nepaprasta išmintis, kurią reikia pripažinti ir už karią reikia būti dėkingiems.

Toliau savo laiške pereidamas prie pasauliečių vaidmens šiuolaikinėje visuomenėje, popiežius pamini dar vieną dažną klaidą: kataliką pasaulietį mes suvokiame kaip tą, kuris dirba parapijoje ar vyskupijoje, o mažiau laiko skiriame mąstymui kaip palydėti pakrikštytuosius jų viešojoje veikloje. O juk tikintis pasaulietis, tai visų pirma tas, kuris su krikščioniška atsakomybe dalyvauja visuomenės gyvenime, o ne tas kuris būdamas pasaulietis Bažnyčioje dirba „kunigų darbą“.

Turime suvokti, rašo popiežius, kad pasauliečiui, dėl jo specifinės tikrovės ir tapatybės, dėl to, kad jis yra pasinėręs į visuomeninį ar politinį gyvenimą, dėl jo dalyvavimo nuolat besikeičiančiose kultūros formose, reikalingos naujos formos, pagal kurias jis galėtų švęsti savo tikėjimą ir tvarkyti tikėjimo reikalus, kad senos, prieš dešimtmečius sukurtos formos, šiandien dažnai jau netinkamos. Popiežius taip pat rašo, kad būtų nelogiška, jei vyskupai manytų, jog jie gali turėti dabartinio pasaulio iššūkių sprendimo monopolį. Priešingai – turime būti su mūsų žmonėmis, palydėti juos ieškojimuose, skatinti jų kūrybingumą sprendžiant dabartinio meto problemas. Pasauliečiai yra Šventos Dievo tautos nariai ir dėl to jie yra pagrindiniai Bažnyčios ir pasaulio gyvenimo veikėjai; mes, ganytojai, esame pašaukti jiems tarnauti, o ne jais naudotis, - rašo popiežius. (Vatikano radijas).

Powered by BaltiCode