SSC

Sukrėtė puolusi moteris

 

Vyskupo Jono Kaunecko kelias į tarnystę buvo klotas erškėčiais: vaikystėje klykdamas iš siaubo žengė per sumaitotus partizanų kūnus, į kunigų seminarijos duris beldėsi net 14 metų, sesuo nuo sovietų persekiojimo išprotėjo, vyskupai kratėsi kaip ekstremisto, o saugumiečiai laiškuose grasino sutraiškysią su visu jo dviračiu.

Siūlė atpirkti tėvų namus

Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas neseniai davė leidimą su žeme sulyginti savo gimtuosius namus Pasvalio rajone, Trajoniškio kaime.

Kai mirė juose gyvenusi vyskupo sesuo, artimieji sodybą pardavė, o dabar anapilin iškeliavo ir naujoji šeimininkė. Jos palikuonys namus pardavė šalia žemių turinčiam ūkininkui.

„Tie namai juk nebe mūsų giminės, parduoti, ūkininko šeima tikriausiai iš mandagumo paklausė dėl leidimo griauti. Sakau, griaukit“, – mostelėjo ranka dvasininkas.

Iš pradžių paveldėtojai vyskupui siūlė tėvų namus atpirkti. Bet kam 78 metų J.Kauneckui tas pirkinys? Jis nesilaiko įsikibęs materialių dalykų. Kur kas svarbiau – dvasiniai.

Trajoniškio kaime prieš 90 metų pastatytame name gimė net dešimt Kauneckų šeimos atžalų. Jonas buvo septintas vaikas.

Dabar dvasininkas beturi tik dvi seseris. Gyvos likusios 74 metų jauniausioji ir 91 metų vyriausioji.

Plačią giminę ir kaimynus dabar Panevėžyje gyvenantis vyskupas kasmet kviečia į giminės susitikimą. Jis vyksta Daujėnuose, nes ten palaidoti tėvai.

Iki juosmens apsitaškydavo

Tėviškėje J.Kauneckas dažnas svečias. Vyskupas ir su „Panevėžio kraštu“ mielai sutiko aplankyti gimtinę.

„Galbūt tėvų namai greit liks tik nuotraukose“, – jau vykstant tarsteli jis.

Tuoj už Pasvalio sukame Krinčino link.

„Krinčino bažnyčioje esu krikštytas. Štai tebestovi davatkėlės, kuri mane komunijai ruošė, namelis“, – rodo į suklypusią, užkaltais langais rąstinę trobą.

Kai ėjo komunijos, vaikų buvo per pusantro šimto, o dabar kasmet vos po penkis susirenka.

Pradinę mokyklą J.Kauneckas baigė savame kaime, o septynmetę Krinčine. Senoji mokykla stovėjo dabartinės pašonėje, tik buvo medinė.

Nuo Krinčino iki Trajoniškio 5 kilometrai žvyrkeliu.

„Kelias į namus buvo baisus purvynas, pareidavau iki juosmens apsitaškęs“, – prisimena vyskupas.

Per išmėsinėtus lavonus

Į dangų šaunantys šviesūs Krinčino bažnyčios bokštai J.Kauneckui primena klaikų vaikystės išgyvenimą.

Per Šv. Petro atlaidus stribai šventoriuje suguldė žiauriai nužudytus ir išmėsinėtus partizanus. Į bažnyčią einantys žmonės juos privalėjo peržengti.

„Ėmiau klykti. Kūnai taip baisiai atrodė, išpjaustyti, musėmis ir kirmėlėmis apėję. Tėvai ir aplinkiniai mane ėmė tramdyti, sako, neklyk, ir tave taip išmėsinės“, – ir šiandien tebešiurpsta žilagalvis.

Artėjant prie Trajoniškio jis rodo į pamiškę tolumoje, kur kadaise gyveno Rauduvės. Pokariu visą šeimą rado išpjautą, tėvams, seneliams ir vaikams buvo perrėžtos gerklės.

„Gal stribai?“ – kas tie budeliai, J.Kauneckas iki dabar nežino.

Susiėmė su žemės ūkio ministre

„Trajoniškyje buvo tik 5 ūkiai, bet iš toli einant kaimas atrodė lyg miestelis, nes kiekvienoje sodyboje buvo daug pastatų, vien mūsų kieme stovėjo devyni. Ir kiekvieno ūkininko šeimoje augo po nemažą pulką vaikų. Paskui penkių kilometrų spinduliu neliko nė vienos sodybos, dalį ištrėmė, kitus nubuožino. Tėvai mums nuo mažumės kalė: tik nelikit kolchoze, mokykitės ir bėkit iš čia. Ir nė vienas nepasilikom“, – kalba vyskupas.

Mostelėjęs ranka į pakelę jis rodo vietą, kur kaimietis prie savo namų turėjo malūną. Kolūkio pirmininkui nepatiko, kad žmogus jį turi, ir liepė nugriauti.

„Į tą beržynėlį su tėvu eidavom raudonikių rinkt. Ten toliau Vytautynė, kur medžiai – Gaidynė, kiton pusėn Lapiškiai, juose dar viena gyvenama sodyba likus. Ana ten Dirvoniškis, Kalniškis, Sereikiai, Suntautai – kokie gražūs ir skambūs lietuviški pavadinimai“, – artėjant prie gimtinės vardija bendrakeleivis.

Kauneckai turėjo 40 hektarų žemės. Prieškarinėje Lietuvoje nebuvo leidžiama valdyti daugiau nei 80 hektarų, ūkininkai negalėjo tapti stambiais žemvaldžiais.

„Dabar Lenkijoje ir Vokietijoje tokia pat tvarka, tik pas mus žemvaldžių apetitai neribojami. Anuometinei žemės ūkio ministrei Kazimierai Prunskienei kartą dėl to papriekaištavau ir iškėliau Vokietijos pavyzdį, ji užginčijo, kad ten šitaip nėra, esą Vokietijoje leidžiama valdyti gerokai daugiau žemės. Kitą kartą vykdamas į užsienį specialiai pasidomėjau. Išties, ūkiai ne didesni kaip 80 hektarų, ministrė arba nežinojo, arba melavo“, – mano dvasininkas.

Lubose likusios kulkų žymės

Buvusios Kauneckų sodybos žemės ribą žymi prieš 5 metus pastatytas koplytstulpis. J.Kaunecko užsakymu jį išdrožė pasvalietis tautodailininkas Arūnas Grušas. Akmeniniame postamente iškalti apylinkėse buvusių, bet išnykusių kaimų pavadinimai.

Drožinys žymi ir senųjų Trajoniškio kaimo kapinaičių ribą. Kai J.Kauneckas gimė, kapų jau nebuvo likę nė žymės, tik teta, kuriai dabar 98 metai, pasakojo, kad atmena ten stovėjusį medinį kryžių.

„Kolchozas mums leido toje vietoje bulves sodinti, ten žmonių kaulai vis lįsdavo į paviršių. Kapinėms atminti ir sumaniau koplytstulpį pastatyti“, – sako vyskupas.

J.Kauneckas žino, kaip atidaryti gyvenamojo namo duris: pro langelį įkišęs ranką kiek pasikrapšto ir kviečia užeiti į vidų.

Trobą statė jo tėvas Petras Kauneckas. Namas rąstinis, tik vėliau apkaltas lentutėmis, dviejų galų, durys plačios, bet žemokos, žengiant per slenkstį reikia linktelti. Priemenę tėvas buvo išcementavęs, dabar suskilusios plokštės užpiltos moliu.

Gyvenamajame gale nebelikę duonkepės ir šildymo sienelės, didelę patalpą dalijusios perpus.

Vyskupas akimis lubose ieško kulkų paliktų skylių.

„Valgėm pusryčius. Su trenksmais pro langus įlenda šautuvai, tėvui liepia nešt duoną ir dešras, sakosi esą partizanai. Tėvas neša. Jiems išėjus, tėvas abejoja, ar čia buvo partizanai, sako, tie būtų ėję tyliai. Po kelių minučių įvirsta stribai, rėkia, kad ką tik banditams maisto davėm, ir papliūpom šaudo į lubas. Aišku, kad visi jie buvo iš vienos gaujos“, – pasakoja J.Kauneckas.

Tėvas įkūrė pažangų ūkį

Priemenėje tebestovi sena spinta. Atvėręs kamaros duris vyskupas rodo, kur tėvas gamino alų.

Tėvai miegodavo seklyčioje, prie jų kabėjęs ir lopšys vaikui supt.

Ant sienos palei lubas tebekaba paprastutis popierinis šventas paveikslas, kurį prieš daugybę metų pakabino vyskupo motina Veronika Kauneckienė.

Iš dešimties vaikų užaugo tik septyni, trys broliai ir keturios seserys, kiti nuo ligų mirė ankstyvoje vaikystėje.

Tėvas buvo išsilavinęs, baigęs 6 skyrius, tai prilygsta dabartinei progimnazijai. Carinės Rusijos valdžia jį, devyniolikmetį, 1914 metais paėmė į kariuomenę Peterburge. 1921-aisiais Lietuvos valdžia išsireikalavo, kad bolševikai lietuvius paleistų. Grįžo namo, vedė, perėmė tėvo žemę ir įkūrė gražų ūkį, jis buvo pavyzdinis tame krašte ir pats pažangiausias.

P.Kauneckas, kad neišdraskytų ūkio, trims seserims kraičio žeme nedavė, paėmė iš banko 50 tūkstančių litų paskolą, padalino joms po 7 tūkstančius, o už likusius nusipirko olandiškų karvių ir visokios žemės ūkio technikos.

Ūkininkauti sekėsi, iki 1940 metų paskolos buvo belikę 5 tūkstančiai.

Nuo Sibiro išgelbėjo brolis

Su J.Kaunecku žvalgomės sodybos kieme. Čia nebelikę nė vieno tėvo statyto pastato, dabartiniai statiniai atsirado vėliau. Vaikystės laikais buvo klėtis, pirtis, svirnas, trys tvartai, vienas kiaulėms, kitas naminiams paukščiams, o trečias karvėms ir arkliams. Prie kiekvieno tvarto buvo po šulinį ir dar vienas šalia gyvenamojo namo.

„Buvo labai gardus vanduo“, – atstūmęs dangtį ir žvelgdamas į ilgai nejudintą gelmę prisimena jis.

Nebėra ir šalia kelio augusių penkių milžiniškų liepų. Susikorę į jas vaikai matydavo ir už 9 kilometrų esantį Pasvalį, ir šiek tiek arčiau nusidriekusius Daujėnus.

Kitapus žvyrkelio, tiesiai prieš trobos langus, kur dabar iškastas tvenkinys, anuomet stovėjo kaimo pradinė mokykla. Gerokai toliau matyti apšiuręs pilkas medinukas. Tą namą kolūkis pastatė mokytojams. Dabar jis tuščias, paskutinė gyventoja jau senelių prieglaudoje.

Modernaus ūkio savininkai Kauneckai turėjo išdardėti į Sibirą, jau Nepriklausomybės metais vyskupas archyvų sąrašuose rado savo šeimos pavardę. Šeimą išgelbėjo vyriausias vyskupo brolis, jis, septyniolikmetis, stojo tarnauti į sovietinę kariuomenę, o raudonarmiečių šeimų netremdavo.

„Buvo 1949 metai, atsimenu, kaip atvažiavo mūsų vežt, tėvui pasakė, kad jo sūnaus raudonarmiečio pažymos galiojimas vakar pasibaigė. Tėvas atkirto, kad sūnus ne toks durnas, prieš dvi savaites nauja pažyma pasirūpino, ir paklojo ją ant stalo. Bet planą privalėjo vykdyt, tai išvežė kaimynus“, – skaudžius kaimo įvykius atpasakojo J.Kauneckas.

Mokytis paakino girtuoklė užverstu sijonu

„Daug skaičiau, todėl troškau mokytis. Mačiau girtavimą, sovietų priespaudą ir anų pavyzdžių paveiktas maniau, kad šalį išvaduoti galima tik per tikėjimą. Nežinau, kodėl Dievas man taip įdomiai davė“, – kalba vyskupas.

Knygose ieškoti šviesių ir įkvepiančių asmenybių J.Kaunecką pastūmėjo vaikystėje įstrigęs vaizdas: girtą moterį su aukštyn užsivertusiu sijonu vyrai velka už kojų.

Tada prisiekė sau daug mokytis, kad Lietuvoje tokių vargšų žmonių nebūtų. Kad žiniomis ir išsimokslinimu galima pagelbėti tautai, nuolat jam kartojo ir tėvai.

Tad būdamas dar pradinukas J.Kauneckas susigalvojo sau slapyvardį Lietuvos Ašara ir kūrė pasakas.

Vyskupas juokiasi, kad jau tuomet mėgo pamokslauti: užsigobęs užtiesalu užsiropšdavo ant jaujos ir vaikams rėždavo pamokslus.

Religingi, bet neperdėtai

„Labai gerai mokiausi, ypač matematiką, bet po septynmetės nebebuvo kur mokytis, tik mieste, o ir einant toliau jau už mokslą reikėjo mokėti, nebuvo iš ko. Metus niekur nesimokiau, paskui pasiryžau

9 kilometrus klampoti mokyklon iki Pasvalio. Nieko iš to neišėjo. Teko dairytis technikumo, kur moka stipendiją.“

Todėl jaunuolis įstojo į Panevėžio hidromelioracijos technikumą.

Mintys sukti dvasininko keliu brendo pamažu. Kauneckų šeima buvo religinga, bet neperdėtai.

„Bažnyčia tolokai, už 5 kilometrų, kolchozų laikais reikėjo dirbti net sekmadieniais, o laisvą dieną skubėti savo sklypelį apdirbti“, – aiškino J.Kauneckas, kodėl ne visi namiškiai šventą dieną Dievo namus pasiekdavo.

Artimoje aplinkoje nebuvę gyvų pavyzdžių, įkvėpusių rinktis kunigystę, tą kibirkštį įskėlė knygos.

Atsikraustęs į Panevėžį mokytis J.Kauneckas susidraugavo su vienuolėmis, jos parūpindavo įvairios, tuomet draudžiamos religinės literatūros. J.Kauneckas daug skaitė apie kunigą Alfonsą Lipniūną, gyvybę atidavusį už Lietuvos laisvę. Ne mažesnį įspūdį darė ir vieno iš 1863 metų sukilimo vadų kunigo Antano Mackevičiaus biografija, knygnešių veikla. Tai ir buvę pagrindiniai gyvenimo kelio pasirinkimo įkvėpėjai.

Į Seminarijos duris beldėsi keturiolika metų

Vos tik gavęs hidromelioracijos technikumo diplomą, J.Kauneckas nuvažiavo stoti į kunigų seminariją.

Nepriėmė. Tuomet seminarijai buvo uždrausta priimti specialistus. Motyvas toks: sovietų valdžia už tavo mokslus mokėjo, turi pagal specialybę ir dirbti.

„Užsidėjau kilpą. Melioracijoje išdirbau 14 metų, kartais vis nuvažiuodavau į seminariją pasitikrinti, pasakydavo, kad draudimas nepanaikintas“, – pasakoja vyskupas.

Melioratoriumi jis dirbo Žemaitijoje ir Dzūkijoje, Alytuje padarė karjerą, tapo sausinimo sistemos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi, tame mieste gavo ir butą.

Kadangi trauka humanitariniams mokslams nedingo, neakivaizdiniu būdu Maskvos kalbų institute baigė vokiečių kalbą, po to dar įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos.

Užtiko besimokantį tarmių

Seminarijos durys J.Kauneckui atsivėrė tik 1972 metais, tada jis buvo universiteto trečiakursis.

1970-aisiais Lietuvoje kilo judėjimas už tikėjimo laisvę. Buvo parašytas pareiškimas sovietų valdžiai, renkami parašai. Tie sąrašai su 17 tūkstančių parašų iškeliavo į Jungtinių Tautų Organizacijos būstinę, o Sovietų Sąjungos vadovybė gavo tik kopijas.

Alytuje dirbdamas vadovaujantį darbą J.Kauneckas irgi stovėjo prie bažnyčios ir rinko parašus, jo asmeninis nuopelnas – 3,5 tūkstančio pasirašiusiųjų.

Anglijoje esantis Kerstono institutas tuos dokumentus, kuriuose pateikti faktai apie religinės literatūros draudimus, ribojamą seminarijų veiklą, žmonių persekiojimus dėl tikėjimo, išplatino įvairiomis kalbomis.

Sovietai sušvelnino padėtį, nuo 1972 metų panaikino draudimą turint specialybę stoti į seminariją, leido priimti dvigubai daugiau studentų – 10.

Mokydamasis seminarijoje tuo pačiu metu jis dar baigė ketvirtą universiteto kursą.

„Kartą seminarijos vedėjas užtiko besimokantį tarmių. Išbarė, kad labai rizikuoju, jei saugumas sužinos, iš abiejų mokslo įstaigų pašalins: nei universitetą baigsiu, nei kunigu tapsiu. Pasirinkau kunigystę. Universitete tada mokė sovietinio laikotarpio literatūros, kam ji man reikalinga?“ – sako vyskupas.

Sesuo atsidūrė beprotnamyje

Sužinojęs, kad sūnus metė gerą darbą ir įstojo į seminariją, tėvas apsiverkė. Ne iš džiaugsmo. Jiedu su motina planavo senatvėje pas jį gyventi. Dar labiau sielojosi banke vyriausiąja buhaltere dirbusi sesuo Stasė Kauneckaitė, nes bijojo, kad ją išmes iš darbo.

Jos baimės buvo ne be pagrindo. Kai brolis baigė seminariją ir ėmė kunigauti, ji jau dirbo Biržų banko vyriausiąja finansininke. Saugumas pradėjo ją persekioti, kaltinti, kad broliui išduoda banko paslaptis, o jis tas žinias perpasakoja „Amerikos balsui“. Pasipylė įkalbinėjimai priversti brolį mesti kunigystę. Galiausiai finansininkę tiesiai iš banko išvežė į Rokiškio psichiatrinę.

„Iš ten ji grįžo keturpėsčia, pripumpuota vaistų, neatpažįstamai pasikeitusi, taip ir baigėsi karjera, jai tekdavo grįžti ir grįžti į ligoninę. Kai atėjo laisvės laikai, gydytojai patarė nebevežt į Rokiškį. Tada ir baigėsi visos nervų ligos, nebereikėjo vaistų. Paskui ji susirgo vėžiu ir mirė“, – nieko nenutylėdamas pasakoja vyskupas.

Stovėdamas tėviškės kieme J.Kauneckas prisipažįsta, kad kunigystė jį nuo vaikystės draugų atitolino, mokytis į technikumą išvažiavo būdamas 14-os, nuo tada ryšiai su gimtine ir nutrūko.

Dirbdamas melioratoriumi susipažino su kunigais kovotojais Sigitu Tamkevičiumi ir Alfonsu Svarinsku, jie ir tapo tikraisiais draugais.

Baigęs seminariją J.Kauneckas buvo išsiųstas dirbti į Telšius.

„Išėjo iš kalbos, kad vyskupai manęs bijo, sako, priėmėm į seminariją tų ekstremistų A.Svarinsko ir S.Tamkevičiaus draugą, kas su juo bus? Niekas į savo vyskupiją nenorėjo manęs imti, tik vyskupas Antanas Vaičiūnas paprašė siųst pas jį. Dėl manęs daug problemų turėjo, sovietų valdžia jį dažnai tarkavo“, – juokiasi J.Kauneckas.

Pravardė iš dešimties žodžių

Vyskupas aiškina, kad sovietmečiu visi vyskupai privalėjo daugiau ar mažiau bendradarbiauti su saugumu, į kiekvieną pamokslą atsliūkindavo koks saugumo agentas. Bažnyčios vadovai privalėjo laviruoti tarp sąžiningos tarnystės ir sovietų valdžios, panašiai elgtis turėjo ir kunigai.

J.Kauneckas vadovavo pogrindinei eucharistijos brolijos organizacijai, teikė medžiagą slaptai leidžiamoms Katalikų bažnyčios kronikoms, Vatikano radijui.

Dvasininkui labai padėjo literatūrinis išsilavinimas, į pamokslus jis prikaišiodavo gausybę sovietinių rašytojų citatų, iš sakyklos atpasakodavo, ką rašė „Komjaunimo tiesa“, bet viską suvesdavo taip, kad tikintiesiems parodydavo, kas gera ir kas bloga.

Pasiklojęs laikraštį skaito, kad girti piliečiai padarė tą ir aną, o tada klausia tikinčiųjų, ar Dievą mylintis žmogus būtų taip pasielgęs?

Būdavo, net iš davatkų kunigas sulaukdavo priekaištų, kad per dažnai cituoja „Komjaunimo tiesą“, per mažai – Šventąjį Raštą.

J.Kauneckas buvo gavęs labai ilgą pravardę: „Vardan Dievo tėvo ir sūnaus ir šventosios dvasios komjaunimo tiesa vakar rašė“.

Gudrybė dėl trijų kryžių

„Kalėjime atsidūrė ir A.Svarinskas, ir S.Tamkevičius, juos kaltino kova prieš sovietų valdžią, o manęs negalėjo tuo apkaltinti. Norėjau žmones paraginti saugot senus koplytstulpius, negriauti prie namų stovinčių kryžių. Radau tada E.Mieželaičio knygoje „Mano lyra“ eilėraštį „Trys kryžiai“ apie lietuvį visada lydinčius tris kryžius: vienas – prie kryžkelės, kitas – prie sodybos, o trečias – troboje ant sienos. Ir šaukiau tada pamoksluose: „Broli Lietuvi, net Lenino premijos laureatas Mieželaitis, komunistų partijos centro komiteto narys, neįsivaizduoja tikro lietuvio be trijų kryžių. Tai ar tu esi tikras lietuvis? Ar kabo tavo namuose ant sienos kryžius?“ – vyskupas prisimena, kokių gudrybių teko imtis kunigaujant Telšiuose.

J.Kauneckas ne kartą nuo saugumiečių gavo pylos už tendencingą sovietinių rašytojų citavimą, sulaukė grasinimų, buvo net išdaužtų langų, bet kalėjimo išvengė.

Su Vatikano radijui teikiama medžiaga tas pats: pats surenka duomenis, nusiunčia, o kai žinios pasigirsta eteryje, jis jau iš sakyklos cituoja, kad Vatikano radijas pranešė, jog Telšių mokykloje vaiką nubaudė už bažnyčios lankymą.

J.Kauneckas su šypsena prisimena ir senus grasinamus laiškelius: „Važiuok, inkvizitoriau, ryt gatvėj sutraiškysiu.“ Mat dvasininkas visur vykdavo dviračiu.

Tokį raštelį iš karto jis perskaito per pamokslą ir dar priduria, kad žmonės pagalvotų, kas tą laišką parašė, ir, jei kas atsitiks, kad žinotų, jog tai jų darbas.

„Geriausias apsigynimas – viešumas“, – juokiasi dvasininkas.

Pėsčiomis ir dviračiu

Su dviračiu vyskupas nesiskiria nuo pat jaunystės. Automobilio jis niekad nevairavo, dėl labai prasto regėjimo negalėjo gauti teisių. Niekad nešovė ir mintis turėti mašiną su vairuotoju.

Į bažnyčią, pas ligonius, šventinti kelių ar tiltų – visur su dviračiu.

Kai vyskupas dviračiu numina į Berčiūnuose esančią ateitininkų stovyklą, neatsigina vaikų, visi puola jį fotografuoti.

Per visą gyvenimą J.Kauneckas sudėvėjo du dviračius, dabar turi įsigijęs trečiąjį.

Pastaruoju metu dvasininkas daug vaikšto pėsčiomis.

J.Kaunecko bažnytinės veiklos biografija

1977 m. Kauno arkikatedroje įšventintas kunigu.

1977–1983 m. – Telšių katedros vikaras, 1984–1990 m. Skaudvilės ir Adakavo klebonas.

Šalia tiesioginės kunigo pastoracinės veiklos vyskupo biografiją puošia kova už Tėvynės ir Bažnyčios laisvę.

1971 m. rinko parašus po Lietuvos Romos katalikų memorandumu, reikalaujančiu Lietuvoje tikėjimo laisvės.

Nuo 1970 iki 1989 m. bendradarbiavo leidžiant ir platinant pogrindžio leidinius: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, „Dievą ir Tėvynę“, „Rūpintojėlį“, „Alma Mater“ bei įvairias patriotines ir religines knygas.

1977–1989 m. buvo pogrindinės jaunimo organizacijos „Eucharistijos bičiuliai“ narys ir vadovas Telšių vyskupijoje. Drauge su jaunimu prižiūrėjo Kryžių kalną ir platino pogrindžio leidinius.

1978 m. lapkričio 13 d. penki kunigai – S.Tamkevičius, A.Svarinskas, J.Zdebskis, V.Vėlavičius ir J.Kauneckas įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Iš viso jie parašė 53 protestus ir reikalavimus įvairioms sovietinėms ir tarptautinėms įstaigoms bei organizacijoms.

1978–1989 m. vykdavo į misijines keliones pas Sibiro katalikus vokiečius.

1990 m. paskirtas Telšių kunigų seminarijos vicerektoriumi ir seminarijos dėstytoju.

1998 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos Respublikos prezidentas V.Adamkus apdovanojo kunigą J.Kaunecką Vyčio Kryžiaus ordinu už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę, kovojant dėl tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje.

2000 m. gegužės 13 d. nominuotas vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupu augziliaru. Vyskupu konsekruotas 2000 m. rugpjūčio 5 d.

2000 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio proga už nuopelnus, atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę, už kovą dėl Tautos laisvės okupuotoje Lietuvoje buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II J.Kaunecką paskyrė Panevėžio vyskupu.

2013 m. birželio 6 d. Šv. Tėvas Pranciškus priėmė vyskupo J.Kaunecko atsistatydinimą iš Vyskupijos ordinaro pareigų.

Taip pat skaitykite:

Powered by BaltiCode