Jei Naujųjų išvakarėse davėte sau priesaiką reguliariai sportuoti, bet nieko iš to neišėjo, reikėtų liautis graužtis dėl visų tų treniruočių, kurios niekada taip ir neįvyko, pataria britų psichologė, BBC apžvalgininkė ir radijo laidų vedėja Claudia Hammond.
Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad tarp žmonių įsitikinimų ir jų sveikatos esama stipraus ryšio: pernelyg peikdami save dėl prasto fizinio aktyvumo, kai kurie žmonės gali iš tiesų susigadinti fizinę sveikatą.
Stanfordo universiteto (JAV) tyrėjai išanalizavo informaciją, susijusią su 61 tūkst. suaugusių žmonių mirtingumo duomenimis. 21 metų laikotarpiu vertinti patys įvairiausi rodikliai, įskaitant ir tai, kiek dėmesio žmonės skyrė mankštinimuisi, tačiau svarbiausia – kaip žmonės vertino savo pačių aktyvumą, lygindami save su kitais savo amžiaus žmonėmis. Pažymėtina, kad dalis tyrimo dalyvių dėl įvairių ligų mirė anksčiau, negu buvo baigtas tyrimas.
Imtis tyrimo paskatino asmeninė patirtis
Nagrinėdami įvairius veiksnius, kurie galėjo turėti įtakos tyrimo dalyvių sveikatai, tyrėjai išsiaiškino kai ką įdomaus. Paaiškėjo, kad tie žmonės, kuriems atrodo, kad jie yra mažiau fiziškai aktyvūs už savo bendraamžius, paprastai miršta anksčiau negu tie, kurie mano, kad mankštinasi daugiau negu kiti, net jei iš tikrųjų šis rodiklis vienodas.
C. Hammond teigimu, reguliariai mankštinantis vidutinė gyvenimo trukmė neabejotinai ilgėja, tačiau minėtas tyrimas rodo, kad suvokimas, kas yra mankštinimasis, taip pat lemia labai daug. Tyrimo autorė Octavia Zahrt iš Stanfordo universiteto nurodo, kad imtis tokio tyrimo ją paskatino asmeninė patirtis. Persikėlus studijuoti į Kaliforniją, jai esą susidarė įspūdis, kad visi aplinkui dėvi vien tik sportinę aprangą ir juda tik dviem kryptimis – į sporto klubą arba iš jo.
Gyvendama Londone ji teigia maniusi, kad yra pakankamai geros fizinės formos, nes dažnai važinėjosi dviračiu ir nepraleisdavo progos nueiti į sporto klubą, tačiau palyginusi save su naujaisiais savo bičiuliais, ji sako staiga pasijutusi taip, tarsi būtų visiška apsileidėlė.
O. Zahrt pasakoja turėjusi įtarimo, jog tai, kad ji jaučiasi esanti mažiau aktyvi negu kiti, gali turėti įtakos jos fizinei sveikatai. Ir ji neklydo. Vėliau tyrėja išsiaiškino, kad tų žmonių, kurie įsivaizduoja, kad yra mažiau aktyvūs negu jų bendraamžiai, mirtingumo rizikos rodiklis yra iki 71 proc. aukštesnis, palyginti su tais, kurie galvoja, kad sportuoja aktyviau negu kiti.
Aiškina trejopai
Rašinio autorė C. Hammond išskiria tris priežastis, kodėl tai, kaip mes vertiname savo fizinį aktyvumą, gali turėti realios įtakos mūsų sveikatai.
Pirmoji priežastis yra tai, kad galvodami apie prastą savo fizinį aktyvumą mes paprasčiausiai patiriame stresą. Nuolat girdėdami priminimus apie sveiką gyvenseną ir matydami, kad visi aplink mus be perstojo sportuoja, esame priversti jausti nuolatinį nerimą, kuris, savo ruožtu, sukelia lėtinį stresą ir taip žaloja sveikatą.
Motyvacija – taip pat labai svarbu. Galvodamas, kad esate pakankamai aktyvus, save veikiausiai suvokiate kaip atletišką žmogų. Galbūt, idant pateisintumėte tokį savęs įsivaizdavimą, jaučiate poreikį sportuoti dar daugiau? Ši prielaida pagrįsta 2015 m. atliktu tyrimu, kuriuo įrodyta: jei žmogus mano, kad yra ne tokios geros fizinės formos kaip jo bičiuliai, labai tikėtina, kad po metų jis apskritai nebesportuos.
Atsižvelgiant į tai, kad dauguma mūsų linkę daryti tai, ką daro kiti, minėto tyrimo išvada neturėtų stebinti, rašo C. Hammond. Galbūt motyvacijos netenkame būtent dėl to, kad matome, kaip gerai palaikyti fizinę formą sekasi mūsų draugams. Dėl to ir pasiduodame.
Trečiasis paaiškinimas galėtų būti placebo efektui priešingas reiškinys. Jau seniai manoma, kad skausmą malšinančių vaistų poveikį gali sustiprinti tvirtas tikėjimas jų poveikiu. Priešingas efektas vadinamas nocebu: jei lūkesčiai neigiami, fiziologinis gydymo poveikis mažesnis. Taigi visai gali būti, kad jūs anaiptol nesate mažiau aktyvus negu jūsų bičiuliai, tačiau to nesuvokdami, tiesiog gaunate iš treniruočių mažiau naudos.
Kasdienis darbas irgi gali prilygti sportui
Štai, pavyzdžiui, viešbučių kambarių tvarkytojai daugybę įvairiausių fizinių pratimų atlieka vien dirbdami kasdienį savo darbą: laipiodami laiptais aukštyn ir žemyn, vaikščiodami koridoriais pirmyn ir atgal, stumdydami sunkius vežimėlius, šveisdami vonias, siurbdami kilimus, keisdami patalynę ir t.t. Tačiau 2007 m. atlikus vieną tyrimą paaiškėjo, kad šios veiklos kambarių tvarkytojai netapatina su mankšinimusi. Alia Crum, taip pat iš Stanfordo universiteto, vienai daliai tyrime dalyvavusių viešbučio kambarių tvarkytojų paaiškino, kodėl jų darbas prilygsta sporto treniruotėms ir kodėl tai naudinga jų sveikatai.
Po keturių savaičių paaiškėjo, kad šios kambarių tvarkytojų grupės nariams nukrito svoris ir sumažėjo kraujospūdis. Suvokiant, kad darbas yra tarsi mankšta, fizinis jo poveikis sustiprėja. Galbūt jie pradėjo energingiau siurbti kilimus, o gal suveikė placebo efektas.
Pasak straipsnio autorės, tai verčia prisiminti vieno 2003-aisiais atlikto tyrimo išvadas. Juo nustatyta, kad mūsų amžiaus suvokimas koreliuoja su mūsų sveikatos būkle. Septyni tūkstančiai valstybės tarnautojų turėjo atsakyti į klausimą, kada, jų nuomone, baigiasi vidurinis amžius ir prasideda senatvė. Analizuojant duomenis paaiškėjo, kad tie žmonės, kurių manymu senatvė prasideda sulaukus 60-ies ar anksčiau, vėliau turėjo daugiau rimtų širdies problemų negu tie, kurie nurodė 70-ies ar vyresnį amžių.
Panašu, jog tai, kaip žmogus atsako į šį paprastą klausimą, gali nemažai pasakyti apie jo sveikatos būklę. Jei žmogui atrodo, kad senatvė prasideda sulaukus 60-ies, galbūt jis turi sveikatos problemų ir pats jaučiasi senas. O gal jam atrodo, kad gyventi liko nebedaug, ir būtent todėl jis nustoja būti fiziškai aktyvus, dėl ko ilgainiui ir pašlyja sveikata. Vis dėlto gali būti ir taip, kad žmogaus sveikata suprastėja dėl to, kad jis nuolat jaučia nerimą ir patiria stresą dėl artėjančios senatvės.
Kuo daugiau tyrimų atliekama, tuo darosi aiškiau, kad labai svarbu tai, kaip mes patys suvokiame savo sveikatos būklę ir vertiname savo fizinę formą.
Sveikatos specialistams tai turėtų kelti nemažą galvos skausmą – jų pareiga mus informuoti, kiek turėtume sportuoti, jei norime išsaugoti sveikatą. Tačiau, kita vertus, tokie tyrimai kaip minėtasis rodo, kad jei tikslai pernelyg aukšti, motyvacijos jų siekti lieka mažiau. C. Hammond teigimu, norint džiaugtis savo fiziniu aktyvumu ir gauti iš jo naudos, nereikėtų tikėtis pasisemti motyvacijos pokalbiuose su ultramaratonininkais.
Lrt.lt
