8 priežastys, kai dėl vaiko ligos kaltas visai ne imunitetas

Visi žino, kad daugelis ligų yra susijusios su emocine būsena, tik kartais pamiršta, kad vaikai streso patiria ne mažiau nei suaugusieji. Deja, tėvai dažnai jų išgyvenimams neskiria reikiamo dėmesio – mano, kad vaikas perdeda arba apskritai greitai viską pamirš. Tačiau baimės ir užgniaužtos emocijos perauga į lėtines ligas, su kuriomis paskui tenka ilgai kovoti, portale b17.ru rašo psichologė Anastasija Ragulina.

Susirgus vaikui, tėvai visada kreipiasi į gydytoją, kad šis paskirtų gydymą. Praeina savaitė, dvi ar mėnesis, ir liga atsinaujina. Taigi tėvai nuolat guodžiasi, kad jų vaikas per dažnai serga, bet nepagalvoja, kad dėl to gali būti kaltas visai ne silpnas imunitetas.

Vaikui (beje, kaip ir suaugusiam žmogui) liga – būdas išsikovoti tai, ko kitaip gauti niekaip nepavyksta. Tarkim, vaikui trūksta tėvų dėmesio ir šis jo poreikis, nors ir būtinas, nėra patenkinamas. Pirmiausia pritraukti dėmesį vaikas bando elgesiu (dažniausiai – netinkamu) ir kartais šis būdas pasiteisina. Kurį laiką...

O paskui vaikas suserga. Ir mama, metusi visus savo reikalus ir darbus, bėga į parduotuvę skaniausių vaisių, verda skaniausias sriubas. Paskui sėda su vaiku žaisti, skaito jam knygas, kol jis, toks bejėgis ir sergantis, guli lovoje. Vaikui toks rūpestis patinka – jis tarsi nebejaučia slogos, aukštos temperatūros.

Beje, kuo rimtesnė liga, tuo labiau vaikui trūko dėmesio. Ir tuo daugiau to dėmesio sirgdamas jis ir gauna iš artimų žmonių.

Antra priežastis – itin griežta tvarka ir labai griežtas tėvų požiūris bei reikalavimai: būtina eiti į mokyklą, sportuoti, vaikščioti pas du korepetitorius ir lankyti tris būrelius, o dar ir mamai padėti tvarkytis namuose (kitaip tu „tinginys, nedėkingas, nesavarankiškas, negabus, netalentingas“).

Pavyzdžiui, tėvai mano, kad praleisti pamokas galima tik vienu atveju – susirgus. Lengvas negalavimas šiuo atveju ne priežastis. Ir tada vaikas suserga, kad gautų tokią svarbią galimybę pailsėti.

Liga mus išgelbsti nuo kaltės jausmo, nes susirgę mes „nusipelnome poilsio“. Sakysite – nesąmonė? Bet liga suteikia galimybę atsipalaiduoti, pasijusti silpnam. Tad susergama ir tada, jei vaikas per ilgai buvo stiprus tam tikroje situacijoje, per ilgai laikėsi.

Trečia priežastis – nepriimtos ir neišreikštos emocijas (bet kokios – ne tik neigiamos), nes šeimoje bet kokia jų išraiška atmetama: negalima pykti, bartis, susierzinti, per smarkiai džiūgauti, pykti ant tėvų. Tokį požiūrį galima pavadinti – „negalima būti“. Todėl, išreiškęs bet kokią emociją, vaikas pasijunta kaltas. O kadangi kaltė – griaunantis jausmas, kuris tokiu atveju irgi neišgyvenamas, ji nukreipiama į save. Kitaip tariant, liga vaikas baudžia save už „teisę būti“.

Gali būti, kad ir mama neigia vaiko jausmus. Tarkim, jis sako, kad blogai jaučiasi, bet išgirsta atsakymą: „Ir kas blogai? Juk temperatūros neturi.“

Ketvirta – kartais liga tampa atsisakymu vykdyti tėvų prašymą, kurį REIKIA įvykdyti, bet dėl amžiaus ar įgūdžių stokos vaikas to padaryti negali. O tada ir greitai pasveikti nesinori, nes reikalavimą vis tiek teks įvykdyti. Taigi liga tokiu atveju reiškia pasipriešinimą.

Penkta priežastis – bandymas šeimoje išsaugoti pusiausvyrą. Vaikus dažniausiai galima pavadinti „šeimos sistemos stabilizatoriais“, o jei sistema sutrinka, vaikai problemą bando „spręsti“ patys. Įsivaizduokite neretą situaciją – tėtis ir mama nusprendžia skirtis, o bet kokie vaiko prašymai to nedaryti nepadeda. Ir tada jis suserga. Rimtai, ilgam ir iš tikrųjų. O tada ketinimą skirtis tenka atidėti bent kuriam laikui.

Šešta priežastis – tėvų nuostatos, kurias vaikas išsaugo visą savo gyvenimą. Tarkim, žodžiai „tu toks silpnutis, toks ligoniukas, ką gi su tavimi tokiu daryti...“ įsitvirtina sąmonėje ir kiekvieną kartą sukelia ligą.

Septinta priežastis – vidinis konfliktas, susijęs su skirtingu tėvų požiūriu. Tėtis sako: „Netrukdyk, aš užsiėmęs.“ Mama iškart atitaria: „Eik pas tėtį ir klausk jo...“ Tokiu atveju vaikas nežino, prie kurio iš tėvų eiti ir kurio klausytis. Kadangi jis dar tik vaikas, jam sunku susitvarkyti, ir jis suserga.

Galiausiai aštunta priežastis – reakcija į traumuojančias situacijas: artimo žmogaus netektis, nauja gyvenamoji vieta, naujas darželis, nauja mokykla. Be to, negalima pamiršti ir ankstyvoje vaikystėje, ir šiek tiek vėliau (4–6 metų) išgyventų traumų, pavyzdžiui, tokių situacijų, kai tėvai vaiką mušė, įžeidinėjo, užgauliojo...

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode