Vairuoti norintys neįgalieji jaučiasi užmiršti: kompensacijas gali gauti, bet jos nesikeičia jau daugiau nei 20 metų

 

Vienas iš būdų negalią turintiems žmonės judėti laisviau – automobilis. Lietuvoje galioja tvarka, pagal kurią neįgalieji gali kreiptis dėl kompensacijos automobiliui įsigyti, tačiau jos dydis nesikeičia jau daugiau nei 21 metus. LRT.lt domisi, kokiomis kompensacijomis gali pasinaudoti automobilius norintys vairuoti neįgalieji ir kodėl kai kurie galiausia nuleidžia rankas.

Per metus kompensaciją gauna keli šimtai neįgaliųjų

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tikslinės pagalbos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Zilnienė teigia, kad prašymų dėl kompensacijos įsigyti automobiliui skyrimo sulaukiama išties nemažai.

„Per metus dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos kreipiasi maždaug 450 asmenų, kuriems yra nustatytas specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis, o 2015–2018 metų laikotarpiu šią kompensaciją gavo 2110 asmenų“, – teigia R. Zilnienė.

Specialistė paaiškina, kad dėl kompensacijos gali kreiptis ne jaunesni nei 18 metų asmenys, kuriems nustatytas specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis ir kurie turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį. Tačiau specialistė priduria, kad kompensaciją gali gauti ir neįgalų vaiką auginančios šeimos.

„Tokią kompensaciją gali gauti šeimos, auginančios neįgalų vaiką iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba neįgalų vaiką, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. neterminuotam laikui buvo pripažinta visiška negalia. 

Šeimos turi teisę gauti šią kompensaciją ir toliau, jei, neįgaliam vaikui sulaukus 18 metų, nustatytas nepertraukiamas slaugos poreikis.

Žinoma, reikalaujama ir to, kad bent vienas šeimos narys turėtų ir galiojantį vairuotojo pažymėjimą“, – LRT.lt priduria R. Zilnienė.

Kompensacija – kartą per šešerius metus

Neįgalieji, kurie nori įsigyti automobilį ir pritaikyti jį savo poreikiams, gali gauti iki 1216 eurų siekiančią kompensaciją, kuri skiriama kas šešerius metus. R. Zilnienė paaiškina, kam gali būti skirta ši suma.

„Kompensacija skiriama ir mokama tiek lengvajam automobiliui įsigyti, tiek jo remontui. Pavyzdžiui, kėbulo ir kitų dalių remonto, dažymo darbų, dažymo medžiagų ir keičiamų dalių bei agregatų įsigijimo išlaidoms padengti. Tačiau lengvojo automobilio draudimo ar degalų išlaidos nėra kompensuojamos“, – paaiškina R. Zilnienė.

Tačiau panašu, kad tokia tvarka patiems neįgaliesiems nėra ypač patogi. Viešosios įstaigos Neįgaliųjų ugdymo ir lavinimo centro „Tu gali“ vadovas Gintaras Šalkauskas, kuris ir pats turi negalią bei vairuoja automobilį, pritaikytą savo poreikiams, sako, kad metai eina, tačiau į neįgaliųjų poreikius nėra atsižvelgiama, o valstybės skiriama suma nesikeičia jau dešimtmečius.

„Aš pats traumą patyriau 1997-aisiais ir nuo to laiko vairuoju automobilius, pritaikytus neįgaliesiems. Tuo metu buvo tvarka, kad kas šešerius metus buvo galima gauti 4000 litų kompensaciją.

Visiškai tas pats yra ir šiandien, tik litai konvertuoti į eurus, todėl suma yra 1200 eurų. Iki šiandien ši situacija nepasikeitusi, vadinasi, kad mažiausiai 21 metai, kai niekas nesikeičia“, – dėmesį atkreipia G. Šalkauskas.

Pašnekovo teigimu, tokia suma, kokia skiriama šiandien, tikrai nepatenkina poreikio įsigyti ir pritaikyti automobilį neįgaliojo poreikiams.

„Galima tik įsivaizduoti, kokį automobilį galima įsigyti už tokią sumą, kuri kompensuojama. Todėl nereikia stebėtis, kad neįgalieji važinėja prastos būklės automobiliais, kurie gal net ir pavojų kelia, nes dalis neįgaliųjų už gautą kompensaciją stengiasi įsigyti ne tik automobilį, bet ir sumontuoti specialią įrangą, taip pat lėšų reikia ir kitoms su automobilio eksploatacija susijusioms išlaidoms – remontui, draudimui.

Manau, kad valstybė tikrai turėtų į tai atkreipti dėmesį ir bent jau dalinai kompensuoti įrangos sumontavimą. Jei prie esamos kompensacijos pridėtų dar bent 300 eurų, tai jau būtų paskatinimas“, – tikina G. Šalkauskas.

Tačiau panašu, kad bent jau artimiausiu metu situacija nesikeis ir tikėtis didesnių išmokų automobilių įsigijimui ir įrengimui neįgaliesiems nereikėtų.

„Tikimės, kad ateityje, peržiūrint visą pagalbos neįgaliesiems teikimo sistemą, bus įvertintas poreikis didinti ir šią kompensaciją“, – sako R. Zilnienė.

Įrangą tenka rinkti iš detalių

Ilgą laiką su neįgaliaisiais dirbantis G. Šalkauskas pats yra turėjęs ne vieną automobilį, tačiau visada susidurdavo su tokia pačia problema – įrangą reikėjo konstruoti iš atsarginių detalių.

„Įmontuoti rankinį valdymą nėra paprasta: reikalingi brėžiniai, lankstai, veržlės – ir visa tai turi atitikti tam tikrus reikalavimus, be to, būtina pereiti ekspertizę. Todėl dažniausiai reikia kreiptis į įmonę, kuri tuo užsiima. Bet kokiu atveju, tai kainuoja didelius pinigus, o tai labai riboja neįgaliųjų galimybes vairuoti.

Žinoma, yra standartinių sistemų, tačiau jos dažniausiai netinka, jas reikia perdarinėti ir pritaikyti kiekvienam vairuotojui individualiai. Tai taip pat kainuoja ganėtinai brangiai ir dažniausiai šios išlaidos padengiamos iš paties neįgaliojo kišenės, nes nusipirkti normalų automobilį ir dar sumontuoti tinkamą įrangą pasinaudojant kompensacija – neįmanoma“, – LRT.lt sako G. Šalkauskas.

Didelę patirtį vairuojant neįgaliesiems pritaikytus automobilius turintis G. Šalkauskas pasakoja, kad anksčiau sulaukdavo daug pagalbos prašymų iš žmonių, kurie norėjo pasikonsultuoti dėl įrangos sumontavimo. Tačiau dažnu atveju dėl lėšų trūkumo viską reikia gaminti iš jau panaudotų detalių.

„Prieš keletą metų kalbėjau apie įstatymo pataisą, kad būtų ne tik automobilio, bet jo pritaikymo bei įrangos montavimo kompensacija. Tačiau jokių pasikeitimų taip ir neįvyko.

Todėl dažniausiai būna taip, kad įranga yra „iš maišo“. Tai yra, kai sudedamos senos traukės, seni kiti elementai, kurie perdaromi pagal automobilį ir vairuotojo pageidavimus. Kitaip sakant, tenka burti ir mechanizmą sukurti iš to, ką turi po ranka.

Neretai būna taip, kad kažkoks meistras tą įrangą sumontuoja dar geriau nei specializuotos įmonės, nes viską galima padaryti pagal individualius pageidavimus“, – patirtimi dalinasi G. Šalkauskas.

Galiausiai G. Šalkauskas sako, kad, viską susumavus, gaunamas toks rezultatas, jog su visomis problemomis susidūrę žmonės pasiduoda ir dėl nepakankamų finansinių galimybių norą vairuoti tenka nustumti į šalį.

Specialūs vairavimo kursai

Negalią turintiems žmonėms, kurie nori išmokti vairuoti automobilį, rengiami ir specialūs kursai. „Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacija“ yra viena iš įstaigų, kuri tokius kursus organizuoja. Kaip teigia šios asociacijos vadovas Edmundas Buklys, dažniausiai dėl kursų kreipiasi žmonės, kurie vairuoti automobilį mokosi nuo nulio.

„Tie žmonės, kurie iki traumos vairavo automobilį, į mus kreipiasi retai. Iš esmės, jie automobilį vairuoti moka, jiems tereikia prisitaikyti prie pakitusio jo valdymo, todėl į mus dažniausiai kreipiasi tie neįgalieji, kurie niekada nevairavo“, – LRT.lt pasakoja E. Buklys.

Tokių kursų kaina siekia 380 eurų. Pasak E. Buklio, jei atsiranda rėmėjų, daromos nuolaidos, tačiau šių kursų, bent jau besimokantiems šioje asociacijoje, valstybė nekompensuoja. Taip pat neįgalieji, kurie nori išmokti vairuoti, kartais susiduria ir su kitais trukdžiais.

„Į mus žmonės kreipiasi iš visos Lietuvos, tačiau ne visi norintys turi galimybę atvykti į Vilnių ir mokymosi metu čia gyventi, nes mūsų organizacija neteikia apgyvendinimo paslaugų. Žinoma, yra kas teikia ne tik mokymo, bet ir apgyvendinimo paslaugas, todėl siūlome kreiptis į tokias įstaigas“, – sako E. Buklys.

Beje, jis atkreipia dėmesį, kad mokymo įstaigos nėra galutinė stotelė, nes baigus kursus būsimiems vairuotojams dar reikia išlaikyti egzaminus „Regitroje“, o vienintelis dalykas, kuriuo jie gali prisidėti prie sėkmingo jų išlaikymo, tai suteikti neįgaliesiems pritaikytą automobilį.

Kokį automobilį rinktis?

Negalią turintiems žmonėms labai svarbu pasirinkti tokį automobilį, kuris būtų patogus.

„Siūlyčiau automobilį su automatine pavarų dėže ir dyzeliniu varikliu. Taip pat tai turėtų būti erdvus automobilis, kad būtų patogu įsidėti vežimėlį, todėl puikiai tinka universalas, ypač tiems žmonėms, kurie važinėja ne po vieną. Minivenas, didesnio pravažumo automobilis, visureigis ar mikroautobusas nėra patogūs dėl aukšto įlipimo“, – pataria G. Šalkauskas.

Kalbant apie tai, kokiu principu veikiančią valdymo įrangą turėtų pasirinkti neįgalus vairuotojas, G. Šalkauskas sako, kad tai individualus sprendimas.

„Pavyzdžiui, aš turiu tris automobilius ir visuose naudojamas skirtingas valdymas. Automobilis, kurį naudoju sportui, turi tokią kombinaciją, kad stabdis spaudžiamas rankeną stumiant į priekį, o akceleratorius valdomas tokiu pačiu principu kaip ir motocikle.

Savo sename automobilyje turiu tokį valdymą, kai stabdis spaudžiamas rankeną stumiant į priekį, o akceleratorius – traukiant atgal. Dabar važinėju su BMW, kuriame principas panašus. Tačiau bet kokiu atveju, kiekvienas turi pasirinkti tai, kas jam patogiausia“, – teigia G. Šalkauskas.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode