Birutė Marčiauskienė
Ne kuožnam...
Parašiau eilierašti. Rimta tuoki.
– Akšėn, – sakau vėinam literatūras milietoujou, – paskaitīk i pasakīk sāv nuomuonė.
Tas paskaitė. Pakraipė galva.
„Nier mintėis!“ – tāp tatā ivertėna – kap kėrvio nukėrta. Patiliejau.
Deviau paskaitīt i kėtam – rasintās i ons kū pasakīs. Ėlgā vėiziejau i anuo suraukta kākta, primerktas akis, kol unt galū gāla išlemena:
– Va tatā api kū to čė?
– Nu...api...meilė, – patėkslėnau.
– Va va, tāp i aš bovau pamėslėjės...
„Ne kuožnam soprastė“ , – dingteliejė mon mintės galvuo.
Va kū dabačiou pasakīs tretīsis? Pėnkta kārta parskaitės ons išspaudė: „Genialo!.. Ničnieka nesopratau, bet genialo!.. Tėkrā šioulaikėškā!“ – galū galė žėnuova tuono užtvėrtėna.
„Mat kor skaitītuos! – mažnė surėkau iš džiaugsma, bet susituriejau. – Rāda tū, kuo i so lėktarna
rāstė negalietumi.“
Skaitau tomat da i pats. Ne mintėis, ne meilės, va vės tėik poike... Va jego da ženklus sudiečiuo? Būtom riktinga truopne.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
