Vidutinio amžiaus žmonės rekordiškai gausiai plūsta į įtemptas treniruotes ir daug jėgų reikalaujančias varžybas, svetainėje „Medium“ rašo Paulas Flannery, bandydamas suprasti, kodėl kyla noras mesti sau iššūkius, iš pažiūros labiau tinkančius jaunimui. Žmonėms būtina pasiekti prarajos kraštą – kažkodėl mums naudinga prisiminti apie mirtingo kūno ribas, straipsnio autoriui pasakoja psichologė Dolores Christensen.
Prieš 61-erius metus kanadietis psichologas Elliotas Jacquesas Britų psichoanalizės draugijai pristatė straipsnį apie amžiaus vidurio krizę. Ten dokumentas pragulėjo iki 1965 m., kai žurnale „The International Journal of Psychoanalysis“ buvo išspausdintas tekstas „Mirtis ir amžiaus vidurio krizė“. E. Jacqueso teorija skelbė, kad artėdami prie amžiaus vidurio imame suvokti savo mirtingumą ir pradedame jo baimintis.
Daug diskutuojama, ar moksliniu požiūriu šis reiškinys iš tiesų egzistuoja, bet širdis sako, kad jis visai pagrįstas. Senstant žmonės dažnai ima save analizuoti ir neretai susitelkia į tai, kiek laiko jau praėjo, kiek liko ir ką su tuo laiku daryti. Dėl to gali kilti nerimas, kurį sustiprina depresija, stresas arba senas geras egzistencinis nuobodulys.
Vidutinio amžiaus žmonės plūsta į maratonus
Dešimtmečiais apie amžiaus vidurio krizę kalbėta nuvalkiotuose populiariosios kultūros kūriniuose, kuriuose paprastai vyrai norėdami vėl pasijusti jauni ima pirkti sportinius automobilius ir megzti romantiškus santykius su jaunesnėmis moterimis.
Vis dažniau žmonės reaguoja į amžiaus vidurio nerimą ne kabindamiesi į besibaigiančios jaunystės ženklus, o mesdami sau iššūkius, kurie iš pažiūros labiau tinka jaunimui: imama ieškoti fizinių galimybių ribų užsiimant itin daug ištvermės ir fizinio pajėgumo reikalaujančiomis sporto šakomis. T. y. daugiau dėmesio skiriama ne tam, kas jau nutiko iki krizės, o tam, kas dar laukia. Pavadinkime tai amžiaus vidurio korekcija.
JAV triatlono organizacijos duomenimis, šiandien JAV kone trečdalis trikovės dalyvių yra 40–49 metų amžiaus. Pagal amžiaus dešimtmečius tai didžiausia ir kone konkurencingiausia grupė. Tą patį galima pasakyti apie Bostono maratoną, kur balandį finišo liniją kirto daugiau kaip 8200 per 40 perkopusių bėgikų – kiek daugiau nei 31 proc. visų dalyvių. 2017 m.
Niujorko maratone didžiausia dalyvių imtis buvo 40–44 metų amžiaus. 2015 m. Londono maratone 40–49 metų amžiaus bėgikų laiko, per kurį įveikta distancija, vidurkis buvo didesnis nei 20–29 metų amžiaus dalyvių.
Bėgikai bekele (tebūnie palaimintos jų hipiškos sielos) išsamių užrašų neveda, bet per pastarąjį dešimtmetį kone padvigubėjo ne tik varžybų skaičius, bet ir žilabarzdžių gretos. Martino D. Hoffmano ir Kevino Fogardo tyrimas atskleidė, kad vidutinis 160 km ultramaratonų dalyvių amžius yra 44.
Žinoma, niekas negali pasakyti, kas motyvuoja žmones mesti sau panašius iššūkius, bet daugelis tokių sportininkų sako, kad kraštutinis sportas labiau susijęs ne su bandymu susigrąžinti jaunystę, o su noru sustiprinti kūną ateičiai. Kitaip sakant, senstant tik gerėti.
Akistata su savimi
Kai kuriems amžiaus vidurio krizė kyla apėmus baimei, kad visą gyvenimą persekiojusios silpnybės yra ne laikinos problemos, su kuriomis galima susitvarkyti, o neatsiejama asmenybės dalis. Proga stoti akistaton su tais trūkumais ir pripažinti jų įtaką yra esminis ultramaratonų, „CrossFit“ treniruočių ir kitų ištvermės reikalaujančių sporto šakų privalumas.
Kartais amžiaus vidurio krizė ištinka, kai žmogus pasijunta lėtesnis, nebemato tikslo ar noro jo siekti. Būtent taip prieš atrasdamas triatloną jautėsi 44 metų amžiaus pardavimo vadybininkas Lisimba Patilla iš Medinos, Ohajo valstijoje. Buvęs antrosios lygos koledžo futbolo žaidėjas ir lengvaatletis prieš trejus metus ėmė nerimauti, kad pernelyg susitaikė su gyvenimu ir suglebo.
Per komandiruotę į Riną pusbrolis patarė paskaityti knygą apie triatloną. Ši taip įkvėpė L. Patillą, kad jis paskambinęs žmonai pranešė ketinantis tapti triatlonininku. Tiesa, buvo viena nemenka problema. Būdamas 12-os L. Patilla vos nenuskendo ir šis potyris paliko tokią žymę, kad net maudydamasis duše jis neleisdavo vandeniui patekti ant veido.
L. Patilla nusipirko storiausią naro kostiumą, kokį tik galėjo rasti, ir ėmė eksperimentuoti su įvairiais kvėpavimo vamzdeliais. Per pirmąjį triatloną jis buvo ištrauktas iš vandens nuplaukęs 500 m. Tuomet sau pasakė, kad kitąsyk plauks kaip visi kiti. L. Patilla ėmė dusyk per dieną lankyti baseiną ir išmoko plaukti sekliajame gale. Po kelių mėnesių jis vėl susiruošė į varžybas ir sėkmingai užbaigė pirmąjį sprinto triatloną.
Pusiausvyra ir ramybė
160 km maratone anksčiau ar vėliau ateina laikas, kurį ilgų atstumų bėgikai vadina „juoda akimirka“. Paprastai ji ateina lenktybių pabaigoje, kai viskas ima ristis velniop ir pajunti didžiausią gyvenime skausmą. Tą akimirką nelieka nieko kita, kaip tik „pasiduoti traukai“, kaip sako sporto psichologė Dolores Christensen.
Rašydama disertaciją D. Christensen atliko 160 km bėgikų lauko tyrimą. Ji stebėjo sportininkų emocijas ir pasitikėjimo savimi lygį skirtinguose varžybų etapuose. Paaiškėjo, kad geriausiai sekasi bėgikams, gebantiems priimti skausmą ir neįžvelgti jame grėsmės.
„Tam tikras prasme tas potyris transcendentinis, – sako mokslininkė. – Žmonėms būtina pasiekti prarajos kraštą. Kažkodėl mums naudinga prisiminti apie mirtingo kūno ribas. Įvarydami kūną į kampą pajuntame didžiulę atjautą ir dėkingumą už tai, ką jis mums gali duoti. Taip pagerbiame visą įdėtą darbą, energiją ir pastangas, todėl kyla nors vėl viską pakartoti. Tai savaime atsinaujinantis procesas.“
Amžiaus vidurio krizė – tai reakcija į kitokią juodą akimirką. Galbūt baiminamės mirties, nebematome tikslo, nerandame prasmės, jaučiamės nereikalingi ar pasimetę. Visuose šiuose reiškiniuose galima įžvelgti grėsmę arba juos priimti kaip neatsiejamą gyvenimo dalį ir judėti toliau.
Lrt.lt
