Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netrūksta karštų ginčų ir diskusijų apie vaikų auklėjimą su „proporcingu“ smurtu ar be smurto. Tai nekelia nuostabos, nes esame posovietinė ir potrauminė visuomenė, kurioje bent kelios kartos išaugo „sovietinės matricos“, akcentavusios griežtą auklėjimą ir dresūrą, sistemoje. Tuo tarpu pasaulis ėjo tolyn: galų gale buvo suvokta, kad vaikas pražysta, kai jo klausomės, norėdami suprasti.
Apie tai laidoje „Republic Talk“ kalba prof. Julija Gippenreiter, Maskvos valstybinio universiteto profesorė, garsi mokslininkė ir talentinga pedagogė, daugybės straipsnių, monografijų, mokomųjų priemonių autorė. Siūlome jos paskaitos „Kiekvienas vaikas yra stebuklas, bet ne šventasis“ atpasakojimą.
„Sovietinės matricos“ sistemos psichologams nebuvo jokios galimybės prisiliesti prie žmogaus per jo charakterį, sielą, likimą. Pradėjusi dirbti su šeimomis pastebėjau, kiek daug problemų žmonės atsineša iš savo vaikystės. Pagalvojau, kad gal reikia dirbti su vaikais? O gal su būsimomis mamomis? O gal pradėti kalbėtis su būsimais sutuoktiniais?
Mane, sovietinės sistemos augintinę, buvusią komjaunuolę, lankantis JAV pribloškė vaizdas, kurį pamačiau vienoje mokykloje. Matematikos pamoka penktoje klasėje: mokytojas ir 25 mokiniai, sėdintys ar stovintys kur nori – vieni prie suolo, kiti prie lentos, grupelėmis. Visiška laisvė ir jokio chuliganizmo. Dar vienas vaizdas apstulbino vaikų darželyje: ant grindų sėdinti auklėtoja skaito knygą, o ją apsupę vaikai klausosi skaitymo, masažuodami petukus vienas kitam. Priekyje sėdintis vaikutis atsistoja ir eina masažuoti pečių gale sėdinčiam savo draugui. Ir tą jie daro niekieno neraginami!
Manau, kad problemos kyla iš mūsų požiūrio į laisvę ir kontrolę, iniciatyvą ir draudimus. Šias problemas šimtmečiais svarstė filosofai, politikai, pedagogai. Kaip galima duoti vaikui laisvę? Taigi jis taps narkomanu, vagimi, nusikaltėliu!
Tarp laisvės ir sienų glūdi aukso vidurys. Kaip jį atrasti? Kaip nustatyti ribas? Kokios jos turėtų būti? Sovietinėje praeityje, kurioje vyravo griežtumas ir kontrolė, tėvai eidavo senais bėgiais: jie būdavo griežti savo vaikams, nes bijodavo juos išlepinti. Tačiau vietoje griežtumo ir kontrolės savo vaikams galime nubrėžti ribas. Ką tai reiškia?
Papasakosiu pavyzdį, kuriuo pasidalino mano draugai. Jų septynmetė dukrelė išėjo iš vonios ir šlapiomis rankomis piktai aptaškė vienų metų sesutę. Tą matė tėtis. Ką jam daryti? Juk negalima taip palikti, vaikas turi žinoti, kas gerai, kas blogai! Bet ar mergaitė supranta, koks yra geras elgesys? Gal ji pavydi savo mažajai sesutei? Šešerius metus ji gyveno viena, o dabar šalia mažoji, kuriai tėvai skiria daugiau dėmesio... Jai kyla toks pat pavydas ir pyktis, kaip ir mums, suaugusiesiems: „Aš jai parodysiu...“
Kiekvienas vaikutis yra stebuklas, bet jis nėra šventas. Labai svarbu suprasti jį ir rimtai priimti jo išgyvenimus. Tokiu būdu sutelksime dėmesį į vaiko elgesį, o ne į auklėjimą.
Kaip elgtis tėvams? Šioje istorijoje tėtis, pasivedęs mergaitę į šalį, sumirkė rankas vandeniu ir aptaškė dukrą, kad ji pajustų, kaip tai nemalonu. Ar supras vaikas tokį elgesį? Ar supras, jei sakysime: „Tu pavydi sesutei...“? Šioje situacijoje tėčiui reikėjo įvardyti dukros išgyvenimą: „Tau nemalonu? Tu norėjai ją užgauti?“ ir atidžiai pažiūrėti į mergaitę.
Vaikas nuolat griauna taisykles: jis pyksta, neklauso, pavydi, agresyviai elgiasi. Jis dar nemoka valdyti savo emocijų – jo tėvai, beje, irgi to nesugeba. Kiekvienas vaikutis yra stebuklas, bet jis nėra šventas. Labai svarbu suprasti jį ir rimtai priimti jo išgyvenimus. Tokiu būdu sutelksime dėmesį į vaiko elgesį, o ne į auklėjimą.
Kas yra griežtas auklėjimas? „Jei nesielgsi kaip pridera, atimsiu telefoną...“ Šiuolaikinėje psichologijoje toks auklėjimas laikomas atgyvena. Šis principas, kažkada naudotas I.Pavlovo, eksperimentavusio su šunimis, yra toks: jei elgsiesi teisingai, būsi giriamas, neteisingai – baudžiamas. Toks bizūno ir meduolio principas buvo žinomas dar iki Pavlovo – politikoje, pedagogikoje – kur tik nori.
XX a. antroje pusėje atsirado kitas auklėjimo principas – humanistinis. Suprasti ir priimti. Žmogus sušyla, atsileidžia, kai jo klausomės, kai kalbamės apie jo jausmus – taip pat ir apie negerus jausmus. Bet kodėl turėtume apie juos kalbėti?
Psichologai žino, kad, kalbėdamiesi apie neigiamus išgyvenimus, mes priimame patį žmogų, o ne jo poelgius. „Myliu, gerbiu tave... Taip gali tau nutikti... Tai nelabai gerai, man nepatinka, bet norėčiau, kad atrastum jėgų elgtis teisingai ir gerai...“ Vaikai dažnai meluoja. „Išmokai pamokas?“ Atsakymas – „Mums neuždavė...“ O pažymių knygutėje vien trejetai ir dvejetai. Kodėl taip nutinka? Todėl, kad tarp tėvų ir vaikų nebėra kontakto. Praradus kontaktą su penkerių ar šešerių metų vaiku ši praraja gilės, vaikas jūsų nebegirdės, nes jūs irgi jo negirdėjote, kai jam tebuvo ketveri penkeri metukai...
„Neėmiau saldainio...“ „Tikrai? Žinai, vaikams taip nutinka, kad jie nori suvalgyti saldainį, aš suprantu. Gal tau taip ir nutiko?“ Maždaug toks pokalbis turėtų būti.
Moteris gali pasakyti vyrui, kad ji išgyvena, kai jis žiūri į kitas moteris. Ką atsakytų vyras? „Neišsigalvok... niekai...“ O gal supyktų? Jei taip nutiktų, būtų akivaizdu, kad vyras nesupranta ir nenori suprasti savo žmonos jausmų. Bet jo atsakymas, kad jaučiasi kaltas, nes jam patinka moterys, bet jis priklauso savo mylimai žmonai, atskleistų, kad nė vienas nėra šventas (nes pavydėti irgi negražu), bet svarbu, jog vienas su kitu kalbasi.
Jei mergaitei nepatinka matematika, kodėl ją reikia versti mokytis penketais? Nereikia. Užverždami varžtus sunaikinsite norą mokytis. Nuo to dabar kenčia daugybė vaikų.
Tai tinka ir vaikams. Šiurkščiai nutraukti, aprėkti vaiką lengviau nei sutuoktinį. Vaikai bus be galo dėkingi, jei stengsitės juos suprasti.
Ar savo vaikui leidžiate būti iniciatyviam? Tie griežti apribojimai, reikalaujant vien klusnumo, galiausiai jį padaro pasyvų. Tai ypač matyti mokyklose. Vaikų rašytojas K. Čiukovskis atlikdavo matematikos užduotis už savo dukrą, kas kėlė siaubą jos mokytojams. Užaugusi ji, Lidija Čiukovskaja, tapo nuostabia rašytoja...
Jei mergaitei nepatinka matematika, kodėl ją reikia versti mokytis penketais? Nereikia. Užverždami varžtus sunaikinsite norą mokytis. Nuo to dabar kenčia daugybė vaikų. Todėl tėvams siūlau: tapkite savo vaikų sąjungininkais. Jei vaiką mokysite tik atsakomybės, jis arba sprogs, arba užges. O gal jam geriau užaugti laimingu paštininku, negu būti neurotišku akademiku?
Vaikas bus laimingas, kai jį suprasite ir padėsite skleistis jo talentams ir gabumams. Jo likimo niekas dar nežino, bet labai svarbu leisti jam pačiam save atrasti. Neprogramuokite jo, leiskite jam augti. Metropolitas Antonijus iš Surožo savo knygoje „Sielos lavinimas“ rašo: „Kiekvieno žmogaus – ypač vaiko – sieloje siaučia stichija, apie kurią nežino nei jis, nei jūs. Ši stichija – paslaptis.“ Kitoje šios knygos vietoje jis rašo: „Nepagimdys žvaigždės tas, kurio sieloje nesiaučia chaosas.“ Apie tai rašė ir psichologas Karlas Gustavas Jungas: „Tai paslaptis, tai tokios jėgos, kurios neateina į mūsų sąmonę“.
Kas pagimdo žvaigždę, tas laimingas. Jei vaikas sako, kad jam nuobodu, vadinasi, jis užgesintas kontrole.
Prof. J. Gippenreiter intensyviai dirba praktinės psichologijos srityje: veda mokymus, konsultuoja vaikų ir šeimos problemų klausimais. Ji – trijų vaikų mama, penkių anūkų senelė ir dviejų proanūkių prosenelė. Daugelis siužetų, aprašytų knygoje, paimti iš realių jos didelės šeimos įvykių. Į lietuvių kalbą yra išversta jos knyga: „Bendrauti su savo vaiku. Kaip?“
Parengė Rasa Baškienė
