Pokalbis su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Vaikų dienos centro „Vilties angelas“ savanore Migle Stanevičiūte.
Kaip pradėjai savanoriauti?
Pradėjau savanoriauti prieš trejus metus, kai studijavau M. Romerio universitete pirmame kurse. Vienoje paskaitoje dėstytojas papasakojo apie įvairias įstaigas, o paskui mes, studentai, į jas ėjome. Jis kalbėjo apie „Vilties angelą“, ir tai mane sudomino... Pagalvojau, kad esu pirmakursė, turiu laisvo laiko, niekur nedirbu ir noriu pabandyti savanoriauti. Kartu su dėstytoju atėjom į „Vilties angelą“ ir man labai čia patiko. Pradėjau visko klausinėti. Vėliau susitikau jau konkrečiai susitarti dėl laiko, kada galiu ateiti pas vaikus.
Kokia buvo tavo pirmoji diena Dienos centre?
Pirmą dieną labai bijojau, buvo labai nedrąsu, net mamai skambinau ir sakiau, kad bijau eiti. Nežinojau, kaip vaikai mane priims. Kai atėjau, viena mergaitė iškart mane apsikabino. Ėjom su vaikais į sporto salę, o vakare turėjau tą mergaitę palydėti atgal iki dienos centro. Buvo gera, nes ta mergaitė pirmoji padavė man ranką ir labai šiltai priėmė. Pradžioje ir man buvo nedrąsu, ir vaikams. Bijojau, kad vaikai manęs nepriims. Juk tikrai būna visko: jie gali ir nepriimti, ir pasakyti negražių žodžių...
Ateidavau kartą per savaitę, ruošdavau su vaikais pamokas, paskui eidavau į sporto salę ir palydėdavau vieną mergaitę į Dienos centrą. Po pirmų metų buvo gana netikėta, kai mane pakvietė į vasaros stovyklą. Nemaniau, kad gali pakviesti. Kitą vasarą vėl važiavau į stovyklą. Stovyklose atsiranda stipresnis ryšys su vaikais, užsimezga draugystė.
Koks tau buvo didžiausias iššūkis?
Iššūkis – prieiti prie vaikų, juos suprasti. Studijuoju socialinį darbą, bet, kai atėjau čia, nežinojau, kaip prie jų prieiti, ką pasakyti. Sunku suprasti juos, nes jų gyvenimai yra kitokie. Sunku kažką pasakyti. Dar ir dabar kartais, kai jie papasakoja ką nors asmeniško, atsiveria, nežinau, ką jiems pasakyti. Kartais tiesiog tyliu...
Kas labiausiai džiugina?
Labiausiai džiugina draugystė. Žaidi kartu, spardai kamuolį, pasikalbi ar tiesiog būni šalia, apsikabini ir pamažu pamažu... Vaikas pradeda labiau tavim pasitikėti, pasakoti, būti šalia. Tai labai gražu!
Pasidalink, gal yra įvykęs koks ypatingas susitikimas dienos centre, gimusi ypatinga draugystė su vaiku?
Galvoje turiu du devynmečius broliukus. Kai atėjau į Dienos centrą, su jais pasisveikinau, o jie į mane pažiūrėjo tokiu žvilgsniu: „O kas čia tu tokia?“ Galvojau, kad bus su jais sunkiau. Paskui vasaros stovykloje su vienu iš jų pradėjau žaisti krepšinį. Žaidėm. Jis man pradėjo kažką pasakoti... Tada atėjo ir jo brolis. Iki tol maniau, kad neįmanoma prie jų prieiti. Toje stovykloje pamažu mes susidraugavom. Po vasaros galvojau, kad jie bus mane pamiršę. Bet kai susitikome rugsėjo mėnesį Dienos centre, tai vienas iš jų sako: „O, Miglė yra Dienos centre!“ Draugystė su jais man yra įsimintiniausia. Man patinka vaikai, prie kurių lipinamos etiketės „blogiukai“. Man patinka matyti, kaip jie po truputį keičiasi. Su minėtais devynmečiais man pačiai buvo iššūkis. Pirmasis „labas“ nebuvo pats gražiausias. Išsikėliau sau iššūkį, norėjau, kad mes taptume draugais!
Kas tave motyvuoja savanoriauti „Vilties angele“?
Motyvuoja santykis su vaikais. Mezgi ryšį, kuri draugystę. Negaliu viską nutraukti ir palikti. Prisirišau prie vaikų. Kai matau, kaip jie auga, tampa paaugliais... Įdomu toliau su jais bendrauti, matyti, kaip jiems sekasi.
Kai pradėjau savanoriauti, draugai manė, kad čia einu, nes tai susiję su mano specialybe. Gal neturiu ką veikti... Dabar daugelis mato, kad esu labai prisirišusi prie šios vietos. Ateinu ir jaučiu, kad man čia labai gerai, sava.
Kai pradėjau studijuoti socialinį darbą, neįsivaizdavau, kad tai man patiks, kol nepradėjau savanoriauti „Vilties angele“... Dabar manau, kad galiu! Esu dėkinga „Vilties angelo“ bendruomenei už tai, kad čia priimami visi žmonės tokie, kokie yra.
Parengė Lina Gervytė-Michailova
