„Atsidūrusieji krizėje netiki, kad jų situacija gali pasikeisti. O mes iš patirties žinom, kad beveik visais atvejais vaikas atsineša kraitį ir naujų galimybių, apie kurias tie žmonės net nenutuokia“, – šypsosi Zita Tomilinienė, Krizinio nėštumo centro vadovė. Per penkerius organizacijos gyvavimo metus į centrą kreipėsi daugiau nei tūkstantis moterų. Daugiausia – tų, kurios išgyvena neplanuotą nėštumą ir svarsto jo nutraukimą.
Didžiausia dovana centro darbuotojams ir savanoriams – kai moterys grįžta pas juos su kūdikiais ant rankų – laimingos ir švytinčios. Kiek Zitai žinoma, pasaulį išvydo jau du šimtai centro pastangomis išgelbėtų naujagimių.
„Kiekviena tų gerų istorijų – tarsi liudijimas, kad viskas išeina į gera, kai klausai širdies balso. Štai moteris, kuri ryžosi gimdyti ketvirtą vaiką ir palikti girtaujantį vyrą – ne tik išsaugojo gyvybę, bet netrukus sutiko mokyklos laikų draugą, su juo sukūrė šeimą, gyvena dideliame ūkyje, jiems nieko netrūksta. Ir tokių istorijų – ne viena!
Tas pats ir mūsų centro veikloje. Nusprendėme paremti moterį finansiškai, nors tuo metu neturėjome daug pinigų. Patikrinę sąskaitą, pamatėme, kad tą pačią dieną vienas iš rėmėjų tokią pat sumą pervedė į mūsų sąskaitą. Supranti, kad Dievas tikrai laimina ir veda. Reikia tik pasitikėti“, – pokalbį pradėjo Zita.
Kaip Krizinio nėštumo centro darbą įsivaizdavote tada, kai prieš penkerius metus jį įkūrėte, ir koks jis pasirodė iš tikrųjų?
Atsimenu, planavome, kiek moterų kreipsis, kiek vaikelių gims – tikėjomės labai didelių skaičių. Realybėje jie kuklesni. Tačiau kiekvienas iš tūkstančio žmonių, kurie mus susirado, yra labai svarbus. Negalime lyginti savęs su panašiomis organizacijomis, kurios kitose šalyse veikia dešimtmečius.
Taip pat mums atrodė, kad jei dvejojanti moteris sulaukia palaikymo ir pagalbos, ji visada apsisprendžia gimdyti. Taip nėra. Teko susitaikyti su tuo, kad ne viskas priklauso nuo mūsų pastangų. Tai moters vidinė kova. Kartais moteris ateina jau tvirtai apsisprendusi darytis abortą. Ji visur ieško patvirtinimo, kad jos sprendimas teisingas. Mes esame šalia, mėginame įkvėpti pasitikėjimo, kad ji gali tapti mama. Tačiau sprendimas yra jos.
Kad ir kokį sprendimą moteris priima, ji vienodai mums brangi ir svarbi. Kiekvienai krizėje atsidūrusiai moteriai labiausiai reikia supratimo, palaikymo. Ją smerkiančių ir atstumiančių ir taip pakanka. Priimame ją su meile ir su supratimu.
Mūsų darbas yra sustiprinti moterį nėštumo krizėje – nesvarbu, ar nėštumas pasibaigė persileidimu ar abortu, kad ji suprastų, jog yra mylima ir kad gyvenimas tęsiasi. Apie penktadalis besikreipiančių į mūsų centrą išgyveno abortą, persileidimą ar kūdikio netektį. Dėl draugės ar žmonos patirto aborto, persileidimo į centrą kreipiasi ir vyrai, kai mato, kad patys nebegali joms padėti.
Abortų tema yra sunki ir nepatogi. Kokios reakcijos sulaukėte pradėjusios savo veiklą?
Iš pradžių tikrai buvo baisu, kad kažką mūsų veikla papiktins. Juk tema tikrai sudėtinga. Bet pagalvojau – aš noriu padėti moterims, o tai turėtų suvienyti žmones. Niekas neturėtų piktintis tuo, kad padedi. Mūsų centro tikslas pirmiausia išklausyti, suprasti, palaikyti, paremti. O sprendimas yra moters rankose. Kad ir kokį sprendimą ji priims, mes jos nepasmerksime.
Taigi nuo pradžių apsisprendžiau, kokia mano idėja, o tada ėmiau mažais žingsneliais veikti. Galvojau: šiandien turiu padaryti tik tai, ką galiu. Rytoj – taip pat. Būtų per sunku, jei iš karto bandytum numatyti viską, kas tavęs laukia, ar nusibrėžtum visą kelią, kurį turi nueiti.
Tą patį patariame ir į centrą atėjusioms moterims. Jos jaudinasi – ką aš duosiu savo vaikui, kaip išleisiu į mokslus, juk nieko neturiu. Mes jai sakom – neskubėk, neplanuok taip toli į priekį. Tu nežinai, koks potencialas tavo vaike slypi. Yra daug žymių žmonių, kurių gyvenimo istorijos tai liudija.
Iš jūsų praktikos – dėl kokių priežasčių moterys dažniausiai svarsto nutraukti nėštumą?
Moterys, kurios į mus kreipiasi, dažnai gyvena su smurtaujančiu, girtaujančiu vyru, nemato su juo ateities, bet bijo, kad jei pagimdys, joks kitas vyras jos nenorės su vaiku. Mūsų praktika rodo, kad tos, kurios išdrįsta gimdyti, anksčiau ar vėliau sutinka savo žmogų, kuris jas priima ir myli besąlygiškai. Vaikai tam ne kliūtis.
Moterys bijo likti vienišos mamos, bijo, kad negalės suteikti vaikui tokio gyvenimo, kokio jis yra vertas. Paradoksalu – moterys taip nori savo vaikui idealaus gyvenimo su geru tėčiu, gerais namais, kad nusprendžia jo tiesiog negimdyti.
Neplanuotas nėštumas sukelia sumaišties ir gyvenantiems šeimoje. Žmones apima skurdo baimė. Sako: jau dabar vos galą su galu suduriame, arba vos susitvarkome su turimais vaikais – dar vienam neužteks nei laiko, nei jėgų. Bet tiesa yra ta, kad visus išteklius – tiek laiko, tiek pinigų – galima tiesiog kitaip paskirstyti. Ir visko užteks. Tai tik požiūrio ir apsisprendimo klausimas.
Prireikus mūsų centras teikia tęstinę pagalbą iki vaikeliui sueis dveji metai. Vežimėlis, lovytė, drabužėliai, sauskelnės – mums tai atrodo tokia smulkmena, žmonės mums viso to atveža nemokamai ir mes mielai juos dalijame besilaukiančioms. O kai kurioms nėščiosioms tai tampa lemiamu dalyku, kuris padeda apsispręsti gimdyti.
Apie abortą svarsto ir studentės. Jos bijo tėvų reakcijos, baiminasi nuvilti, neišpildyti į jas sudėtų lūkesčių. Sakome joms atvirai – tėvų reakcija gali būti audringa, jie nebus patenkinti, bet kas blogiausio gali nutikti? Nepadės finansiškai? Išvarys iš namų? Galbūt yra draugė ar savanoriai, kurie priimtų pagyventi? Stengiamės joms parodyti, kad išeičių yra, gyvenimas čia nesibaigia.
Kokios pagalbos pirmiausia reikia išgyvenantiems krizinį nėštumą?
Moterys dažniausiai kreipiasi, nes bijo pasikalbėti su savo artimaisiais, bijo jų nesupratimo, atstūmimo, pasmerkimo, arba jį jau patyrė iš aplinkinių. Taigi joms reikia tiesiog palaikymo, priėmimo.
Pastebime, kokia svarbi yra pirmoji artimųjų – vyro, mamos, draugės ar gydytojo – reakcija, kokiais žodžiais šie žmonės pasitiko žinią apie moters nėštumą. Nėščia moteris kur kas jautresnė, ji gaudo kiekvieną žodį, judesį, bandydama atspėti, ar aplinkiniai ją palaiko, ar ji gali jaustis saugiai. Visi turėtume labai atsakingai rinktis žodžius, kuriuos tariame besilaukiančiai moteriai.
Šeimoje svarbu ne tik diegti teisingas vertybes, bet ir užmegzti su savo vaiku artimą ryšį. Vaikai, paaugliai, jaunuoliai turi žinoti, kad tėvai visada jiems padės, išklausys, patars ir palaikys kiekvienoje situacijoje. Deja, dalis tėvų taip ir nesužino, kad jų dukra laukėsi arba sūnaus draugė buvo pastojusi. Jaunuoliai paprasčiausiai neišdrįsta ta žinia pasidalyti su artimiausiais žmonėmis.
Neplanuoto nėštumo atvejais beveik visada žmonės labai skuba priimti sprendimą. Moteriai atrodo – jeigu greitai tai užbaigsiu, bus tarsi nieko neįvykę. Mūsų pirmas patarimas – neskubėti. Juk tai sprendimas, kurio nebegalėsi pakeisti. Visada skatiname išdrįsti pasikalbėti su artimaisiais, neišsigąsti pirmosios reakcijos. Būna, kad vyras iš pradžių sako, kad dar nėra pasiruošęs tapti tėvu, bet per kelias savaites apsipranta su ta mintimi, pasikalba su kitais vyrais ir jam situacija nebeatrodo tokia baisi. Ne veltui nėštumas trunka devynis mėnesius. Tai laikas, skirtas visokeriopai pasiruošti vaikelio atėjimui.
Kai vaikas gimsta, žmonės tiesiog nebegali likti nejautrūs tam stebuklui. Tai sujaudina net ir tuos, kurie visada sakė, kad nemyli vaikų, jų nenori. Tai ištirpdo ir griežčiausiai nusistačiusius tėvus – juk jie tampa seneliais!
Konsultuojate moteris ir po nėštumo nutraukimo. Ką liudija jų patirtis?
Kai moteris apsisprendžia negimdyti vaikelio, argumentus dėlioja protas, o širdis tuo metu būna prislopinta. Bet po aborto širdis ima kalbėti. Moterys verkia, rauda, labai gailisi ir mato, kad nebegali pakeisti to, kas įvyko. Tada reikalinga terapija, pagalba. Žinoma, kai kurioms moterims net ir po aborto lieka tik proto balsas, jos toliau ir dešimt, dvidešimt metų gali gyventi „tarsi nieko nebuvo“, nes paprasčiausiai neleidžia sau nieko jausti. Bet po kiek laiko aborto traumos pasekmės vis tiek prasiveržia. Tada paaiškėja, kad moteris visą tą laiką bandė „susiimti ir gyventi toliau“. Bet anksčiau ar vėliau širdis prabyla. Tenka priimti, susitaikyti, atleisti.
Ar visais atvejais gimusi gyvybė pažadina motiniškus jausmus?
Būna, kad moteris nenori vaiko ir pagimdžiusi. Jei pastebime, kad moteris labai slepia savo nėštumą, kyla įtarimas, kad ji nori slapta pagimdyti ir atsikratyti vaikelio, papasakojame jai apie galimybę saugiai palikti kūdikį gyvybės langelyje. Palikti vaiką langelyje nėra nusikaltimas, nužudyti yra nusikaltimas.
Per metus visada pasitaiko bent porą atvejų, kai mūsų konsultuojamos moterys vaikus palieka po gimdymo. Tiesa, kas antra jau kitą dieną supranta ką padariusi ir pradeda kovoti, kad atgautų savo mažylį. Tai nėra paprasta procedūra – tenka įrodinėti, kad kūdikis tavo, kad esi pasirengusi juo tinkamai pasirūpinti. Procesas gali užtrukti ir iki kelių mėnesių. Krizinio nėštumo centras čia vėl gali padėti: mūsų teisininkai tarpininkauja, konsultuoja.
Kartais tik įgyvendinusi savo apsisprendimą moteris supranta, ko jai trūksta. Kartais turi prarasti, kad suprastum, kas tau svarbiausia.
Spalį Vilniuje pasodinti pirmieji medeliai jūsų įkurtam „Gyvybės sodui“. Kaip kilo ši idėja?
Mūsų centre šakas tiesia simbolinis gyvybės medis – ant jo kaskart gimus kūdikiui kabiname po popieriaus lapelį su įrašu. Kilo mintis įkurti parką, kur pasodintume tiek medžių, kiek jau gimė vaikų. Galbūt ateity medžiai pasipuoš spalvotais atminimo kaspinais. Tai galėtų tapti vieta, kur poros, išgyvenančios krizę dėl neplanuoto nėštumo, ateitų pasivaikščioti, rastų čia liudijimų, istorijų apie tai, kad ir kiti perėjo tą patį. Šiame sode norime skleisti viltį, kad išeitis visada yra. Kad gyvybė yra gražu, gera. Tai bus raudonai žydinčių obelų sodas, kuris rudenį subrandins mažus rojaus obuoliukus, žiemą juos les paukščiai.
Simboliškai įrengsime čia sūpynes dviem. Nes norisi, kad žmonės abu, dviese įveiktų visus sunkumus. Kartu ten bus ir informacijos apie mūsų centrą, raginimas kreiptis pagalbos.
Ko dabar labiausiai reikia centrui?
Norime ir toliau padėti tiems, kam to reikia. Iš valstybės finansavimo negauname. Tad rėmėjų visada trūksta – tiek užsienio fondų, tiek Lietuvos įmonių, tiek paprastų žmonių.
Ką daryti negalintiems skirti didelės sumos? Turime apie penkiolika žmonių, kurie remia nedidele suma, bet nuolat, t. y. kas mėnesį perveda į centro sąskaitą kad ir po 10 Eur. Būtų šaunu, jei atsirastų 150 tokių žmonių! Galima ne tik remti pačiam, bet ir suorganizuoti paramą – papasakoti apie mus kitiems, paraginti draugus, gal net sugalvoti paramos renginį. Kartais sunku apibrėžti sumą, kiek kainuoja išgelbėti vaikelį, nes kiekvienas atvejis skirtingas. Tačiau kiekviena, net ir mažiausia parama yra tai, kas padeda mums padėti moterims ir jų vaikeliams.
