Nemažai žmonių nuoširdžiai baiminasi vienatvės, tačiau vienumoje praleistas laikas, ypač keliaujant, gali būti išties prasmingas ir grąžinti jėgas. Leidyklos VAGA neseniai išleistoje „The New York Times“ kelionių skilties autorės Stephanie Rosenbloom knygoje „Vienumos metas“ (2018 m.) atpasakojami vienumą branginusių menininkų, rašytojų ir novatorių įspūdžiai ir kelionių po keturis žavingiausius pasaulio miestus – Paryžių, Florenciją, Stambulą ir Niujorką, istorijos.
Rašytojos teigimu, net ir tame mieste, kuriame gyvename, galime išmokti pastebėti įvairiausias mus supančias smulkmenas: formas, paviršius, spalvas, skonius, garsus – taip, kaip sunkiai pavyktų leidžiant laiką su draugija. Knygą sudaro keturios dalys, kiekvienos veiksmas vyksta vis kitame mieste – Paryžiuje, Stambule, Florencijoje, Niujorke – skirtingu tų pačių metų laiku. Pasitelkdama asmenines kelionių patirtis, psichologų ir sociologų, tyrinėjusių vienatvę bei laimę, įžvalgas, S. Rosenbloom aptaria vienumos teikiamus malonumus, atskleisdama, kaip laikas su savimi gali praturtinti gyvenimą.
Vis daugiau žmonių gyvena ir keliauja vieni
O kaip savo laisvą laiką praleidžiate jūs? Naršote feisbuke? Rašote žinutes? Susirašinėjate? Perkate internetu? Užsiėmimų sąrašas begalinis. O štai laikas – ne. Laikas, kurį praleidžiate vieni, – tai kvietimas, proga daryti tai, ko trokštate. Galite skaityti, programuoti, tapyti, medituoti, mokytis kalbos ar eiti pasivaikščioti. Kai esate vienas, galite ištyrinėti visas gatvėje sukrautas dėžes su naudotomis knygomis, nesijaudindamas, kad taip švaistote kompaniono popietės laiką ir nesibaimindamas būti nesuprastas, jei jums toks užsiėmimas patinka. Neturite bendrauti iš mandagumo. Galite eiti į parką ar keliauti į Paryžių.
Vargu ar esate išskirtinis, leisdamas daugiau laiko su savimi nei su kitais. Nuo Šiaurės Amerikos iki Pietų Korėjos dar niekada tiek daug žmonių negyveno vieni. Manoma, kad visame pasaulyje iki 2030 m. vieno žmogaus namų ūkių skaičius didės greičiausiai. Vis daugiau žmonių vieni vakarieniauja, vis daugiau – gerokai daugiau – ir keliauja po vieną. Turizmo sektoriaus įmonės – nuo atostogų būstų nuomos bendrovių iki prabangių kelionių operatorių – pastebi, kad pavienių keliautojų skaičiaus augimas tapo dviženklis. Svetaine Airbnb dar niekada nesinaudojo tiek daug vienišų turistų. Kelionių agentūra Intrepid Travel teigia, kad pusė jos klientų – maždaug septyniasdešimt penki tūkstančiai žmonių per metus – keliauja vieni, tad agentūra pradėjo rengti pačias pirmąsias pavieniams keliautojams skirtas keliones.
Ir šį bumą kelia ne vien vieniši žmonės. Vis daugiau atskirai keliauja ir tie, kurie yra susituokę ir turi vaikų. Vienos didžiausių pasaulio kelionių rinkodaros organizacijų MMGY Global duomenimis, beveik 10 procentų amerikiečių, turinčių partnerius ir vaikus, kasmet į keliones leidžiasi vieni. Kitaip tariant, vieni keliauja ne tik dvidešimtmečiai ir pensininkai, bet visi norintieji – nepriklauso nuo amžiaus ir nuo statuso: partneriai, tėvai, žmonės be poros – ir ieškantys pažinčių, ir ne.
Retas kuris nori būti atsiskyrėlis. Naujausias to įrodymas – visame pasaulyje didėjantis atviros darbinės ir gyvenamosios erdvės populiarumas. Vis dėlto galimybė truputėlį laiko skirti sau – nesvarbu, ar tai bus penkios dienos Europoje, ar penkios minutės vidiniame namo kieme – gali būti nepaprastai viliojanti. Maždaug 85 proc. suaugusiųjų – tiek visų amžiaus grupių vyrų, tiek moterų – Nuomonių tyrimo centrui teigė, kad kartais jiems svarbu pabūti visiškai vieniems. Euromonitor International atliktas tyrimas parodė: žmonės daugiau laiko nori praleisti ne tik su savo šeimomis, bet ir vieni. Vis dėlto dauguma mūsų, net ir tie, kurie brangina vienumos metą, tam tikrų dalykų be draugijos daryti nenori ir galbūt pražiopso daug smagių, turtinančių ir netgi gyvenimą keičiančių įvykių bei naujų pažinčių.
Ką pagalvos aplinkiniai, jeigu ateisiu į renginį vienas?
Daugelis žurnale Journal of Consumer Research paskelbtų tyrimų rodo, kad tiek vyrai, tiek moterys atsisako smagių užsiėmimų viešosiose vietose, pavyzdžiui, neina į kiną ar restoraną, jei neturi su kuo. Malonumas ar įkvėpimas, kurį tikriausiai būtų suteikęs geras filmas ar meno paroda, paaukojamas dėl įsitikinimo, kad eiti vienam bus neįdomu, jau nekalbant apie baimę, ką pagalvos aplinkiniai.
Išties daugelis vengia vienumos – ji atrodo neatsiejama nuo įvairių problemų, kaip antai, vienatvės ir prislėgtos savijautos. Z. Freudas teigė, kad „pirmosios vaikų fobijos yra tamsa ir vienuma“. Galbūt nereikėtų stebėtis, kad 2014 m. žurnale Science paskelbti tyrimai atskleidė: daugelis tyrimo dalyvių geriau rinktųsi elektros šoką, negu penkiolika minučių pabūti vieniems su savo mintimis. Kaip tvirtino mokslininkai ir filosofai nuo pat Aristotelio laikų, žmogus – visuomeninis gyvulys. Toks posakis visai pagrįstas. Teigiami santykiai su aplinkiniais – esminė žmonijos išlikimo, kolektyvinių žinių, pažangos ir laimės užtikrinimo sąlyga.
Viename iš ilgiausių istorijoje tyrimų – Harvardo universiteto suaugusiųjų raidos – beveik aštuoniasdešimt metų buvo stebimi šimtai žmonių ir ne kartą įsitikinta, kad geri santykiai su šeima, draugais, bendradarbiais ir žmonėmis iš aplinkinės bendruomenės lemia laimingą gyvenimą ir puikią sveikatą. O socialiai atsiskyrusiems didėja ligų ir susilpnėjusių kognityvinių gebėjimų rizika. Kaip gana tiesmukiškai pareiškė Harvardo universiteto tyrimo vadovas Robertas Waldingeris, „vienatvė žudo“. Krikščionių atsiskyrėliai vienatvės laikotarpius skaidrindavo bendruomeniniu darbu ir religinio garbinimo apeigomis. H. D. Thoreau miško namelyje stovėjo trys kėdės: „viena – vienatvei, antra – draugystei, trečia – visuomenei“. Net ir filmų veikėjas Vienišas klajūnas turėjo draugą Tontą.
Šiek tiek laiko praleisti vieniems – naudinga
Vienatvė ir jos pavojai – sena ir plačiai išnagrinėta tema. Tačiau pasakyta dar ne viskas. Nors kitų žmonių draugija ir svarbi, ji – ne vienintelis būdas pajusti gyvenimo pilnatvę. Nuo amžių žmonės užsisklendžia vienumoje – ieškodami dvasingumo, kūrybiškumo, norėdami pamąstyti, atsigauti ir rasti prasmę. Budistai ir krikščionys užsidarydavo vienuolynuose. Čiabuviai amerikiečiai leisdavosi klajoti į kalnus ir slėnius.
Audrey Hepburn lindėdavo savo bute. „Man labai dažnai reikia pabūti vienai, – 1953 m. sakė žurnalui Life. – Nuo pat šeštadienio vakaro iki pirmadienio ryto noriu būti viena savo bute. Taip atgaunu jėgas.“ Dar kiti vyksta į tolimas keliones. Vieniši keliautojai yra nuplaukę, nuskridę ir nuvažiavę tūkstančius mylių; tarp tokių – kapitonas Joshua Slocumas ir Anne-France Dautheville – viena pirmųjų moterų, motociklu viena apvažiavusi aplink pasaulį. „Nuo šiol gyvensiu taip, kaip noriu aš“, – teigė 1973 m., pasakodama, kaip įveiks 12 500 mylių.
Jau kelis dešimtmečius – nuo pediatro ir psichoanalitiko Donaldo Winnicotto šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iki britų psichiatro Anthony Storro devintame dešimtmetyje ir šiandieninių tyrimams vadovaujančių psichologų – tyrėjai tikina, kad būtina geriau panagrinėti teigiamus vienumos aspektus. Jų tyrimai rodo: šiek tiek laiko praleisti vieniems – naudinga.
Visų pirma, atsiriboję nuo kitų įtakos, galime įsigilinti į save ir suprasti, kas esame. Kaip sako teisininkas ir privatumo klausimų specialistas Alanas Westinas, būdami vieni, galime mąstyti giliai ir nepriklausomai. Turime sąlygas spręsti problemas, eksperimentuoti ir įsivaizduoti. Gali būti, kad galva net braškės nuo minčių, o galbūt protui leisime laisvai skrieti ir idėjas rinksime it kriaukleles pajūry – vieną apžiūrėję pasiliksime arba išmesime ir imsime kitą.
Vienuma padeda kurti ir atstatyti emocinį balansą
Apie vienumos poreikį kalbėjo mąstytojai, menininkai ir novatoriai – nuo Piotro Čaikovskio iki Baracko Obamos, nuo Eugène Delacroix ir Marcelio Prousto iki Chrissie Hynde bei Alice Walker. Būtent tai ir vienija Rodiną ir Amy Schumer, Michelangelo ir Grace Jones. Kai kurie filosofai ir mokslininkai vieni praleisdavo didžiąją gyvenimo dalį, tarp tokių – René Descartes’as, Friedrichas Nietzsche ir Barbara McClintock – Nobelio premija apdovanota genetikė, telefoną įsigijusi būdama tik aštuoniasdešimt ketverių. Į vienatvės temą gilinosi gausybė rašytojų – W. Shakespeare’as, E. Dickinson, E. Wharton, V. Hugo ir A. Huxley. Simfonijos, dainos, eilėraščiai ir dramos, paveikslai ir nuotraukos sukuriama būnant vienumoje.
Gilų pėdsaką palikusioje knygoje Solitude: A Return to the Self („Vienatvė: sugrįžimas į save“) A. Storr rašė, kad kūrybingam žmogui „svarbiausios yra tos akimirkos, kai jį aplanko nauja įžvalga, ar jis padaro atradimą; ir tomis akimirkomis dažniausiai, jei ne visada, žmogus būna vienas“. Nors kitų draugija dažnai būna vienas didžiausių džiaugsmo šaltinių, kartais žmonių buvimas gali trukdyti, slopinti kūrybinį procesą, nes, kaip teigė rašytojas Isaacas Asimovas, „kūryba trikdo. Kiekviena nauja gera idėja slepia šimtą, dešimtis tūkstančių kvailų, o šių, savaime aišku, nesinori atskleisti.“ Prieš Paryžiaus parodos atidarymą Claude Monet supjaustė savo paveikslus: sakė, kad drobės nevertos ateinančių kartų. Robertas Rauschenbergas savo pirmuosius darbus sviedė į Arno upę.
Vienumoje praleistas metas padeda ne tik kurti (o vėliau galbūt ir naikinti), bet ir atsigauti. Kai kurie naujausi tyrimai rodo, kad pakanka vos penkiolikos minučių, praleistų be elektroninių prietaisų ar aplinkinių žmonių, kad aprimtų jausmai (ir teigiami, ir neigiami) ir kiek atsipalaiduotume, atsikratytume pykčio ir susirūpinimo. Thuy-vy Nguyen vadovaujami tyrimai, kurių rezultatai paskelbti žurnale Personality and Social Psychology Bulletin, leidžia manyti, kad vienatvę ar tą laiką, kai būname vieni, galime panaudoti kaip priemonę emocinei būklei sureguliuoti – „susijaudinus – nurimti, supykus – atgauti savitvardą, o prireikus susikaupti ir atgauti ramybę“.
Būdami vieni, galime sulėtinti tempą. Sociologo Ervingo Goffmano teigimu, tada nulipame nuo scenos ir nusimetę viešumoje dėvimą kaukę tampame savimi. Galime pasinerti į apmąstymus, turime progą įvertinti patys save, apsvarstyti savo veiksmus ir, anot Alano Westino, atlikti moralinę inventorizaciją. Taip pat galime peržvelgti visą per dieną susikaupusią informaciją ir, kaip rašė psichologas Jerry M. Burgeris žurnale Journal of Research in Personality, „tvarkingai susirikiuoti mintis, apmąstyti praeities įvykius ir ateities planus bei pasiruošti būsimiems iššūkiams“. Net ir grynas ekstravertas Billas Clintonas yra sakęs, kad, būdamas prezidentas, porą valandų per dieną skirdavo sau – kad galėtų pagalvoti, pamąstyti, suplanuoti ar tiesiog nieko neveikti. „Dažnai, – teigė jis, – mažiau miegodavau, kad tik galėčiau pabūti vienas.“
