Sveiki, mano mylimo laikraščio skaitytojai. Susirgau, tad teko atsidurti ligoninėje. Bebūnant čia visas dešimt dienų, atėjo mintis parašyti jums laišką. Sutikite, ne dažnai laikraštyje tenka skaityti laiškus iš ligoninės.
Tiesa, privalau iš karto įspėti tuos, kurie tikisi, kad laiške pradėsiu skųstis daktarais, kaltinti ligoninę. Atsiprašau jūsų iš anksto. Mano laiškas bus kitokio turinio. Jūs jau verskite kitus laikraščio puslapius ir ieškokite tokio pobūdžio kitų straipsnių. Mano laiškas bus apie gerus medikus, gerą neurologijos skyrių, gerą ligoninę, kuri yra visai čia pat – Plungėje.
Neurologijos skyrius. Likimas man mestelėjo tokią staigią, klastingą ligą, jog teko visai netikėtai atsidurti VŠĮ Plungės rajono savivaldybės ligoninėje, neurologijos skyriuje. Šiame skyriuje, jei kas nežino, gydomos tokios ligos, kaip insultas, neuritas ir kitos neurologinės ligos.
Vos tik atsidūrus šiame skyriuje, dar būdama ,,leisgyvė“, jau pajaučiau tokį didelį rūpestį, globą, medikų profesionalumą, kad neparašyti ir nepagirti šių medikų neturiu teisės. Būtų tiesiog nesąžininga. Todėl šiame laiške pabandysiu papasakoti jums apie tai, ką 
aš ir čia besigydantys ligoniai mato, jaučia, kaip gydomi, prižiūrimi. Privalo gi žmonės žinoti, kad ne tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje daug gerų ligoninių, skyrių, gydytojų kitų medicinos darbuotojų. Daug jų čia pat - VŠĮ Plungės raj. savivaldybės ligoninėje.
Vienas iš tokių- neurologijos skyrius, kuriame tik 6 palatos, apie 18 ligonių. Skyriaus vedėjas- Raimondas Doviltis. Jam pacientus gydyti padeda gydytojas Vytautas Sagatis. Bent mes, 3 palatos ligonės, tik su šiais gydytojais bendravome.
Vyr. slaugytoja- Lina Ablingienė. Slaugytojos: Tamošauskienė, Vaičiūnienė, Bernotienė, Leinartienė, Mileriutė, Mitkienė, Narbutienė, Stonkuvienė. Ir dar įvairus personalas: slaugytojų padėjėjos, valytojos ir pan. Šie žmonės, jų begalinis atsidavimas pareigai, darbui, profesionalumas, jų nuoširdumas, jautrumas mane tiesiog pribloškė. Esu gulėjusi kitose ligoninėse, lankiusi ligonius, bet tokio rūpesčio, tokio darbštumo, nuoširdumo, tokios tvarkos, kaip šiame skyriuje, patikėkite, neteko matyti.
Dienos ritmas skyriuje. Ankstyvas rytas. Prasiveria palatos durys ir su šypsena išgirstame; ,,Laba rytas, laikas keltis, praustis“. Ir prasideda ,,pragariškas“ dienos ritmas.
Šiame skyriuje atsiduria dažniausiai žmonės su rimtomis problemomis, išsigandę, senyvo amžiaus, kuriems pradžioje ypač reikia visokeriopos pagalbos: ir pasodinti, ir nuprausti, ir pavalgydinti. Jie patys savęs apsitarnauti negali, tad darbuotojos kiekvieną apiprausia, sušukuoja, sugražina jiems žmogaus pavidalą. Štai taip ryte tvarkoma sena močiutė po insulto: ,,Leiskite, aš nušluostysiu veiduką, apiplausiu rankytes, sušukuosiu galvytę. O dabar apsiverskime ant kito šonelio“ . Ateina kita medikė: ,, Ar sriubytės valgysite? Ar košytė skani?“. Ir visą dieną girdime tik mažybinius, maloninius žodžius. Nuo slaugytojų veidų nė akimirkai neišnyksta šypsena. Ne veltui sakoma, kad geras, padrąsinantis, paguodžiantis žodis, švelnus prisilietimas- geriausias vaistas. Jis pagydo pusę ligos. Čia nepamatysi darbuotojų, vaikštančių lėtai. Visos- tik bėgte, vis skubėdamos. Todėl nieko nuostabaus, kad ryte atėjusios mūsų mergytės-slaugytojos(čia jas ligoniai vadina angelais), jų padėjėjos būna žvalios, su gražiomis šukuosenomis, šviesiais, pailsėjusiais veidais, energingos, o vakare atrodo jau visai kitaip: ir akytės prigesusios, ir sparneliai ,,nuleisti“, ir veideliai pablyškę nuo didelio darbo krūvio, nuo to, jog save visą atiduoda ligoniams. Kitos net dirba kelis darbus po pusę ar mažiau etato. Ryte ta pati medikė tau leidžia vaistus, o po valandos- ji jau valo grindis. Menki šios srities tarnautojų atlyginimai. Už tokį sunkų ir atsakingą darbą valstybė privalėtų atitinkamai jiems ir atlyginti. Slaugytojos, jų padėjėjos visą dieną ir naktį seka kiekvieną ligonio žvilgsnį, gaudo kiekvieną žodį. Jos tiesiog vaikšto paskui kiekvieną, sunkiai ,,paslenkantį“. Koridoriuje teko matyti ir tokį vaizdelį: eina dar gana jaunas ligonis, nešasi laikraštį ir vis klausia visų: ,,Kur čia krosnis? Reikia ją užkurti“. Slaugytoja eina jam iš paskos ir ramiai, kantriai aiškina, kad čia, Joneli, šilta, krosnies kurti nereikia. Ir taip vargsta pusę valandos, kol įtikina ir įveda į palatą. Žiūriu ir galvoju, iš kur tiek kantrybės?
Kai jau pati pradėjau išeiti į skyriaus koridorių, kalbėjausi su tais, kurie vaikšto, ,,šliaužia‘‘, trypčioja, eina su vaikštynėmis(čia galima visokių pamatyti). Visi iki vieno labai gyrė aptarnaujantį personalą, gydytojus. Neišgirdau nė vieno priekaišto, nesutikau nė vieno nepatenkinto šio skyriaus darbu.
Ateina vizitacijos laikas. Į palatą įeina aukštas, inteligentiškas, rimtas, protingomis akimis, skvarbiu žvilgsniu skyriaus vedėjas. Mes palatoje vadiname mūsų ,,viešpačiu“. Tai Raimondas Doviltis.
Dėmesingas ligoniams, reiklus darbuotojams. Iš kur kitaip būtų surinktas toks išskirtinis personalas. Tai jo dėka šio skyriaus personalas mus nustebino tokiu savo atsidavimu darbui, pareigai.
Gydytojas Vytautas Sagatis -labai mylimas ligonių. Jis prie ligonio gali išsėdėti ir valandą, apžiūrėdamas kiekvieną kraujagyslę, išklausydamas ilgiausių nusiskundimų, prašymų, dejonių.
Naktinis skyriaus gyvenimas. Šiame skyriuje naktinis gyvenimas mažai kuo skiriasi nuo dieninio. Visų palatų durys atviros, nes daug silpnų ligonių. Jie yra nuolat stebimi medikų, tenka ir naktį procedūras atlikinėti, ir ant tualeto sodinti. Pamatai dažnai ir su vaikštynėmis ir koridoriuje bevažinėjantį ligonį. Gal skausmas, gal nemiga kankina. Slaugytoja visad šalia ar kažkur netoliese stebi.
Išėjau vieną naktį į koridorių ir pamačiau tokį vaizdą, kuris mane sujaudino iki ašarų. Priešais mūsų palatą paguldė labai sunkų ligonį, tokį senučiuką, kuris labai garsiai dejuodavo. Einu ir matau: sėdi slaugytoja prie jo ir glosto jo galvą. Kol glosto, tol žmogus tyli, nedejuoja. Ir taip nurimsta. Sakysite, tokia medikų pareiga? Nesakykite, tokį medikės jautrumą pamačiau pirmą kartą.
Dar keletas detalių iš mano pastebėjimų, kurios gali kai kuriems skaitytojams pasirodyti net nereikšmingos: šiame skyriuje, kaip jau rašiau, ypatinga švara ir tvarka. Nieko panašaus neteko regėti niekur: daugybę kartų sušluostomas kiekvienas nubiręs ant žemės, stalo trupinėlis, kiekvienoje palatoje prie kriauklių -dezinfekcinis skystis ir mandagus prašymas juo pasinaudoti. Visuose skyriaus viešuose sanitariniuose patalpose skaitai tokius prašymus; ,,Labai prašome nemesti...Būkite malonūs, uždarykite duris. Dėkojame, kad palikote tvarkingą...“
Tik, jau nusileidus į pirmą aukštą, į poliklinikos skyrių, užrašų turinys kitoks: ,,Griežtai draudžiama...Nepalikite atidarytų durų“ ir pan. Atrodo, rašoma tas pats, bet skirtumas yra?
Išėjau tikrą gyvenimo ,,skaistyklą“. Arba, kai sudreba žemė po kojomis. Šią laiško dalį baigiu rašyti jau namuose. Dabar ilsiuosi, apmąstau šias 10 man labai naudingų dienų, toliau tęsiu gydymą, važinėju į polikliniką pas mano gydytoją.
Ką ten, ligoninėje, patyriau, man buvo tikras smegenų, proto ir kūno išplovimas.
Juokas net ima iš savęs, kad ir namuose su vyru dar tebekalbu
ligoninės kalba: ,,Nusiplauk rankeles, paimk duonelės, kas tavo piršteliui“. Žinokite, vyras kraipo galvą, šypsosi, bet jam patinka.
Daug kas pasikeitė mano mąstysenoje per šias dienas. Tiesa, daug statė įvairių lašelinių, tai jos tikriausiai ir išplovė iš mano organizmo visus nuodus, išvalė organizmą, tad pakeitė ir mano mąstymą, išblaivė protą. Žinoma, prie to prisidėjo ir išgąstis dėl rimtos ligos. Ne veltui gi sakoma, kad protas ateina tada, kai stipriai sudreba žemė po kojomis. Gal ir gerai, kad sudrebino. Kitaip, net būdama solidaus amžiaus dama, ir toliau būčiau galvojusi, kaip čia daugiau ir skaniau pavalgyti, kokiomis bandelėmis pasilepinti. Nebūčiau išmokusi pajausti, kaip gera, kai esi sveika, nepersivalgiusi, kai kūnas lengvas, kaip pūkelis. Nebūčiau pastebėjusi, koks žydras net žiemą dangus virš manęs, kokie mieli ir artimi saviškiai, draugai. Nebūčiau sugebėjusi atleisti visiems, ant ko pykau. Tiesa, dar ligoninės palatoje, kai jau truputi atsigavau, parašiau atsiprašymo žinutę draugei. Nesu pikta, tad toks atsiprašymas buvo tik vienas.
Visą gyvenimą retai sirgau. Labai bijodavau ligoninių, rimtų ligų. Po šio karto viskas pasikeitė. Pamačius, kokie mūsų gydytojai, kokios sąlygos ligoninėse, baimė išsisklaidė kaip dūmas.
Niekaip negaliu pamiršti tos pirmos dienos, kai tik sugrįžau iš ligoninės. Atėjo draugė aplankyti ir pirmi jos žodžiai buvo tokie: ,,Kodėl nevažiavai į Klaipėdą, Vilnių? Kaip nebijojai gydytis Plungėje tokią sunkią ligą?“
Aš su pasididžiavimu galėjau pasakyti: ,,Aš pasitikiu Plungės ligoninės gydytojais. Jie prieš keturis metus padėjo sėkmingai reanimuoti mano vyrą po infarkto priepuolio, pagydė ir mane“.
Negaliu pasakyti, gal šiam skyriui ko ir trūksta: kokių medikamentų, įrangos, darbuotojų etatų ar dar ko nors? Mes šito nepastebėjome. Bet kad rūpestingumo, dėmesio, gero aptarnavimo, žmogiškumo, profesionalios priežiūros turi su kaupu- guldau galvą.
Norėčiau, kad vyresnio amžiaus žmonės, kurie yra dažniausi šio skyriaus pacientai, perskaitę mano straipsnį, nustotų bijoti ligoninės. Jiems čia bus geriau nė namuose. Neveltui vienos palatos ligonė pasakojo, jog viena senutė verkė, išrašoma į namus. Ir aš, keliais, alkūnėmis nušliaužčiau tik į šį skyrių, jei ir vėl susirgčiau kokia panašia liga. Tikrai neieškočiau nei Vilniaus, nei Kauno. Žinoma, išskyrus tokius atvejus, jei čia nebūtų mano ligos specialistų ar įrangos
Tiesa, šioje ligoninėje visiems tikintiems yra sudarytos sąlygos atlikti savo šventas pareigas prieš Visagalį. Sekmadieniais po palatas vaikšto vienuolė ir klausinėja ligonių, kas norėtų pabendrauti su kunigu. Šiame skyriuje ligoniui tikrai šilta, jauku ir ramu.
Lietuva serga piktumo, nepasitikėjimo medicina, medikais liga. Žmones mielieji, kas su mumis pasidarė, kad mes nebepastebime gerumo, atsidavusių darbui žmonių? Per retai, per mažai apie tai rašome, kalbame?
Tik tegul pabando koks medikas padaryti nors menkiausią klaidą, tuoj bus paskelbta visuose laikraščiuose, parodyta visose televizijos laidose. Panaši padėtis ir mūsų regiono spaudoje. Kiek daug buvo paskelbta negatyvių straipsnių šia tema paskutiniu metu, net suskaičiuoti sunku. Ir tokių ilgų, su visomis menkiausiomis detalėmis. Tik kažkodėl nepamenu nė vieno rašinio apie gerą gydytoją, dėmesingą slaugytoją. Tikriausiai nepamenu todėl, kad jų buvo mažai.
Dažnai iš mano aplinkos žmonių tenka išgirsti: ,,Į Plungę? Tik mirti...“ Noriu tvirtai pasakyti, kad ne mirti- o būti prižiūrėtam, nuramintam, paguostam ir išgydytam. Bent jau šiame skyriuje. Žinoma, atsiprašau kitų skyrių, gal ir ten taip pat gerai dirbama, kaip mano aprašytame. Tik, ko nemačiau, to ir teigti negaliu.
Žmones, keiskimės. Nustokime nepasitikėti gydytojais, medicina. Atsikratykime blogo įpročio –patys ar kaimynės patarti nustatyti savo ligą ir ją patys gydyti. Vėliau gydytojams tenka taisyti ir tai, ką jūs patys ,,nugydėte“ pas save.
Vaistininkai pasidarė mūsų didžiausiu, išmintingiausiu ,,gydytoju“, o vaistinė- visų ligų ,,gydykla“. Einame iš jos su maišais medikamentų, mokame pasakiškus pinigus ir kemšame į save nežinia ką. Mus ir toliau kamuoja ligos. O mes vėl ir vėl keikiame gydytojus.
Lašas deguto ir į žurnalistų kūrybos ,,taurę“. Gerb. žurnalistai, laikraščių redaktoriai, televizijų kanalų žurnalistai. Kodėl jūs, vos išgirdę apie kokią medikų nesėkmę, taip aršiai juos užsipuolate? Vietoje to, kad pirmiausiai užjaustumėte juos, jei kas nepasisekė ar medikas padarė klaidą, puolate juos vaikytis po kabinetus, kaišioti mikrofoną po nosimi su provokuojančiais klausimais. Baisu per televiziją stebėti tokius vaizdus.
Visur būna klaidų. Kas jų nepadaro? Ir mokytojai, ir valdininkai, ir tarnautojai. Medikai, jei suklydo, tikrai atsako prieš įstatymą, prieš sąžinę, prieš ligonio artimuosius už kiekvieną medicininę klaidą. Labai jau atsakingas, sunkus tas jų darbas. O čia dar jūs, kaip kokie maitvanagiai, ištroškę kraujo. Gerbiamieji, su savo tokiais totaliais laikraštiniais, televiziniais ,,teismais“ labai kenkiate visiems, gąsdinate žmones, kurie gal ryt ar poryt privalės kreiptis pas tą gydytoją. Prastas, skubotas, paviršutiniškas tokios kaltinamos medžiagos pateikimas į viešumą- tikras nusikaltimas. Kartais tikroji tiesa atsiskleidžia visai kita. Arba švelnesne forma. Tik skaitytojas, klausytojas jos jau nebesužino. Tad kalta lieka tik ta pusė, kurią paviešinote, apkaltinote. Paklausėte vienos pusės-emocijų, nelaimės, pykčio prislėgtų ligonio artimųjų. Gal reikėtų atsargiau viešai smerkti, kalti prie kryžiaus tuos, pas kuriuos gal ryt poryt patiems reikės kreiptis pagalbos.
Sutinku, yra ir šioje srityje nesąžiningų, neprofesionalių, darbuotojų. Kaip ir visuose kituose gyvenimo sferose. Tik gerų, sąžiningų, tikrų savo srities specialistų- patikėkite, daug daugiau, nei blogų. Tai apie juos ir rašykime daugiau.
Vertėtų ir jums, gerbiamieji, pasimokyti žmogiškumo iš mano minimo neurologijos skyriaus medikų.
Mylėkime patys save, tai ir senatvę turėsime kokybišką Senatvė ateina pas visus. O su ja- ir ligos, visokios negandos. Tik kartais viena senatvė skiriasi nuo kitos senatvės. Gali būti senas, bet turėti kokybišką, prasmingą seno žmogaus gyvenimą.
Mūsų palatoje gulėjo dar trys moterys, kurioms apie 80 metų. Pažiūrėjus į jas ir palyginus, matai didžiulį skirtumą.
Ponia Veronika- visad linksma, skaistaus veido, save prižiūrinti moteris. Niekad nepasakysi, kad jai tiek metų. Nors ir pas ją ligų pilnas ,,maišas“: širdyje- stimuliatorius, didelis kraujo spaudimas ir pan. Tik ši moteris dažnai lankosi pas gydytojus, kartą per metus atsigula į ligoninę, kad pastiprinti širdį, visą organizmą. Ji save prižiūri, rūpinasi, todėl ir gyvena su šypsena ir gražiu veideliu.
Ponia Stanislava- tikras optimizmo užtaisas. Tiesa, ji tokia linksmuole pavirto tik tada, kai truputį atsigavo po didelės traumos: mat priepuolio metu krito ir labai stipriai susižeidė veidą. Tik pradėjusi matyti akimis, truputį atgavusi savo tikrą veidą, ji linksmino mus juokeliais, kėlė nuotaika įvairiomis šmaikščiomis istorijomis, pasakojimais. Ir išvaizda jos, kaip kokios penkiasdešimtmetės. Nors gyvenimas ir jos nelepino: užaugino penkis vaikus, anksti tapo našle.
Trečioji ponia atrodo visai kitaip. Jos veidas papilkėjęs, raukšlėtas, piktas. Ji amžinai paskendusi rūpesčiuose, kurių, mūsų akimis žiūrint, nėra arba gali ir nebūti, jei protingai pažiūrėsi į situaciją, į jos amžių. Ji visą mano išbūtą laiką tik dejavo, skundėsi gyvenimu. Pergyveno, kad išvogs kas nors jos turtą, išlauš seną tvorą, kad paliktas be šeimininkės didžiausias ūkis, gyvuliai, namai. Nepadėdavo net tai, jog atvažiavę vaikai ją nuolat ramino, kad viskas tvarkoje. Jie gyvena šalia ir viską prižiūri. Žiūrėjau į šią moterį ir mačiau, kaip ji pati save skriaudžia, pati ,,gimdo“ sau naujas ligas. Ir dar sudaro rūpesčius artimiesiems.
Dabar šiek tiek apie maistą ligoninėje.
Mūsų palatos moterys, išskyrus vieną, kategoriškai uždraudėme namiškiams nešti maistą iš namų. Žinoma, išskyrus vaisius, uogas, sultis. Patikėkite, čia ir maistas skanus, ir jo tikrai užtenka. Tik tos vienos močiutės, kuriai atrodė, jog čia ,,nevalgomas“ maistas, namiškiai jau iš anksto ryto, prieš darbą, suprakaitavę atskubėdavo su stiklainiais, indais visokių gėrybių. Pasak jų- močiutė išlepinta. Išlepintoji močiutė šveisdavo visokias gerybes ir žiūrėdavo į mus pilnomis gailesčio akimis. Tikriausiai mąstė: ,,Kokios jos ,,biednos“, visų apleistos, kad nė vištytės ar riebaus bekono gabalo niekas neatneša“.
Mano giliu įsitikinimu, nei močiutė, nei jai sveikatos linkintys namiškiai nepagalvojo apie tai, jog prikimšus skrandį riebaus, sotaus maisto, visam organizmui tenka pasijungti jį suvirškinti, o ne kovoti su liga.
Po ligoninės dietinio maisto tikrai tai pajaučiau. Kai išsivalė visas mano organizmas, pajaučiau tikrą maisto skonį: be jokių padažų, pagardų, net be druskos. Ir kiaulienos visiškai nenoriu. Duonos riekutė tapo pačia skaniausia ir kvapniausia. Nuo šiol mūsų namuose visiškai pasikeitė maisto ruošimo kultūra. Stengsiuosi laikytis jos visą likusį gyvenimą.
Gerbiami senjorai, valgykime, kad gyventume, o ne gyvenkime, kad valgytume.
Nukeliu skrybėlę prieš neurologijos skyriaus medikus, slaugytojas ir visą aptarnaujantį personalą. Baigiu savo laišką iš ligoninės. Išėjo jis labai ilgas. Tegul sutrumpina, sumažina, kiek tik nori, kas jį spausdins. Svarbu tik, kad jis pasiektų jus, mieli skaitytojai, nes rašau jį iš visos širdies.
Noriu dar kartą padėkoti už gydymą. Palinkėti visokeriopos sėkmės šiems mieliems medikams.
Visiems susirgusiems linkiu greitai ir sėkmingai pasveikti.
Sveikiems- nesusirgti.
Spaudžiu dešinę VŠĮ Plungės savivaldybės ligoninės direktoriui, gerb. Antanui Martusevičiui, už tai, kad savo ligoninėje turi tokį puikų neurologijos skyrių su profesionaliais, labai žmogiškais, atjaučiančiais sunkiai sunegalavusį žmogų, darbui ir mediko pareigai atsidavusiais darbuotojais.
Noriu padėkoti ir Lietuvos Sveikatos ministerijai už tikrai geras valstybės biudžeto išlaikomas gydymo, konsultavimo, slaugos, reabilitacijos įstaigas Lietuvoje. Vien plungiškės ko vertos.
Po mano laišku pasirašo 3 palatos ligonės:
Stanislava Venckienė iš Žlibinų,
Marija Justina Žilienė iš Dovainių,
Veronika Kaužienė iš Skuodo rajono.
Mano mintims pritaria visi, su kuriais kalbėjausi neurologijos skyriaus koridoriuje.
Irena Jurkšienė,dėstytoja iš Rietavo
Nuotraukos autorės.
