Justina Lesytė-Kateivienė
Jauneke paeiškos
Soseteka dve kaimynės, abedve bova po veina, veina senesnioji našlė, vo keta išsiskyrusi. Nu juk po veina nieks nenor būte, vo daba tei laika tokei, kad baise sunke rasti koki drauga, arba gero, arba žanote, kap saka, pri būdos prerešte. Ta jaunesniuoji bova Bronė, vo senesnioji Leukadije. No ta Leukadeje mondri, vesor anos pelna, juk nudrožė mokyteis į kompiuterių kursus. Ka pasakoje, reikej is jouka merte. Saka, kad pradėjom ten mokyteis, juk ta mokytoje papasako papasako, no ni velne negali suprasti, atroda, lengviau ir arabu kalba išmoktumei. Juk, kad pradedi su ta pele, juk ni stala nebužtenk, da ir i veršu pakeli, bet išmoka.
Saka, be gala gers išradems, gali laikraštius paskaityti, vo ta Bronė i saka, žina, kad per ten gali susiraste i vyra, tik rek idėte nuotrauka ir rašys iš vesa pasaule. Kad apsidžiaugiau, saka Leukadeje, tep ir paderbsu. Je kad prisapoitkinau visep i su gelem, i po medes, i laukus, i mieste. Kad pradej rasyti, bet baise jaune, juk kor aš esu su peimeniu? No bet per ilgėsni laika parašė veins toks karininks, saka, esu iš Amerikas, bet daba tarnauju Afganistane, bet tas tarnybas laiks baigas, gret išesu ir tave pakveisu i tas išleistoves. Juk, ženoket, tekra sujukau, karininks, dar amerikons, sake, kad tor i torta, tata i lauko.Tik ni naktimis nebpameigto, nes dėl to važiavema i tas išleistoves, juk ten kars vykst, vo aš keik bejau net perkūnejes, vo ten juk bombas sproginė vo dar ir tu lektova gal pašaute, no ves teik lauku, kas bus. Gaunu žinele, ten raša: „Žena, kad mes su draugu radom daug pinigu, vo patys vežteis negalem, atroda, kad idousaem per pasiuntinį. Pinigų laba daug, galėsi perkte, ku tik norėsi, bet noperk noma, kad grišu, kad būtu kor gyvente. No, galvoju, kap gera, juk to norėjau vesa gyvenema, vo daba kap loterijo. Bet paskov pradejau mislyte, vo kap aš če parodysu tus pinigus, iš kor aš anus gavau? Juk valdže tujau pristos dar torma gausu, bet noru velneška. Tata i lauku, ni nakti nebpameigto. Je, veina deina skomben, saka:
– Atvažiou jau piniga.
Vo aš tik lakstau su tou telefonu i Šauku: „Yes yes understand!“
Daugiau nemoku, bet atroda, kad susišnekėjom. Vėl po kokiu 4 valondu skomben, saka, kad mes jau esam Moncestere. Galvoju, jau če kažku neb tep berokoujes, juk tas miests yr Anglijo, vo kam anei per ten važiou?
No tas musėt pasiuntinys i saka:
– Mes biški užtroksem, nes toki biški išteka bėda, rek pri seinas sumokėte 1000 euru.
Mon jau veseška pradej rodyteis, kad šnek niekus. Juk ten i piniga kete, i koki ta seina, juk Europo nerek nikokiū muitū. Saka, rek būtena atsiskaityti su toke pone. Aš i sakau:
– Juk pinigus vežat, douk ta boba, keik ana rek, i veskas bus gera.
Bet ons saka kad iš ten negal paimte, ta sakau:
– Skombink tam Džoniou ons idave, ons i tego pasaka, ku daryte rek.
Tep i pasibeige pokalbis. Vakare enu i tu kompa, bet nieka jau nebova parašyta.
Nu vot, i rask, koki vese apgaveka, anus, atroda, skameres i vaden.Tep kad šes laikas nieka nesurasi vese apgaveka. Lietuvo bijojau pijokū, vo iš užseine da idomiau gavos, tad dabar nieka nebeiškau, kad vėl kokiū durnystiū nebpadaryčio. Juk gera, kad nikokiū tū pinigū i neturėjau, vo gal i būtu galva susisokusi. Tep, bijoket, vesas pones , ka pasitaikė monei tep, gal i jums koki šposa iškrėste.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
