„Mano gyvenimas pasikeitė per keletą sekundžių, – pasakoja Raimeda Bučinskytė. – Patyriau motociklo avariją, skilo stuburas. Man tada buvo 15 metų. Nuo to laiko jau daugiau kaip du dešimtmečius sėdžiu neįgaliojo vežimėlyje“.

Pasak Raimedos, toks baisus likimo smūgis linksmai, judriai paauglei buvo tiesiog nepakeliamas. Mergina užsidarė savyje, beveik ketverius metus buvo sunkioje depresijoje, negalėjo nieko daryti.

Tęsiame ciklą „Vieni iš mūsų“ apie vienuolių gyvenimą. Sesuo Danutė Ančerytė iš Kretingos yra tikras energijos užtaisas. Ji priklauso Švč. Širdies pranciškonių misionierių vienuolijai. Sesuo Danutė pasakoja, kaip nutiko, kad, jau turėdama sužadėtinį ir sutartą vestuvių datą, visgi nusprendė tapti vienuole. Nelaiminga meilė? Nieko panašaus.

Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos pradinių klasių mokytoja Veronika Naumova praėjusį birželį Lietuvos edukologijos universitete (LEU) įgijo bakalauro laipsnį, o šį pavasarį jos auklėtiniai baigs pirmąją klasę.

Perspektyviausias Lietuvos sportinės gimnastikos atstovas, olimpietis Rokas Guščinas yra tvirtai įsitikinęs, jog viena svarbiausių sėkmės sąlygų – sunkus darbas. 26–erių sportininkui vis dar sunku patikėti, jog jam pavyko pasiekti tai, kas kadaise atrodė net neįmanoma, – R. Guščinas tapo pirmuoju gimnastu vyru, atstovavusiu Lietuvai olimpinėse žaidynėse.  

Lietuvos nepriklausomybės aktą Berlyne radusį profesorių Liudą Mažylį jo bendražygiai ir studentai apibūdina kaip tikslumą mėgstantį smulkmenišką dėstytoją ir aistringą kolekcionierių. Pagal išsilavinimą chemikas, 62 metų L.Mažylis nepriklausomybės aušroje Kaune įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, o prieš dvidešimt metų ėmė dėstyti politikos mokslus Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

Apie tokią močiutę svajoja dauguma šiuolaikinių vaikų: 67-erių Marta Ruškulienė aktyviai seka technologijų naujienas ir iki šiol, net išėjusi į pensiją, dirba IT specialiste skandinaviško kapitalo bendrovėje Vilniuje. Įkvepiantis senjorės Martos pavyzdys griauna nusistovėjusius mitus, kad IT sritis sėkmingą karjerą žada tik vyrams ir kad čia nėra vietos vyresniems žmonėms.

 „Dešimtmetės Evelinos mama nuo vėžio mirė prieš septynerius metus. Mergaitė dabar glaudžiasi su tėvu ir aštuoniais broliais ir seserimis dviejų kambarių socialiniame būste. Net šeši šios šeimos nariai turi fizinę ir protinę negalią, – pasakoja Užvenčio (Kelmės r.) Šatrijos Raganos gimnazijos maltiečių vaikų dienos centro auklėtoja Vilma Baškienė, rodydama į mažytę gražią rudaplaukę mergaitę. – Šeimai labai trūksta tiek rūbų, tik visokios kitos pagalbos. Ji gyvena tik iš pašalpų, nes įsidarbinti neįgaliesiems nedideliame miestelyje nėra galimybių.“

Viena iš labiausiai pastebimų Mažeikių rajono moterų yra charizmatiškoji teatralė, Savivaldybės kultūros centro Juozo Vaičkaus „ Skrajojamojo“ teatro vadovė ir režisierė, Vytauto Klovos muzikos mokyklos „Colių“ teatro mokytoja ir režisierė Airida Lementauskienė. Nors ji smulkaus sudėjimo, tačiau gyvybinė bei kūrybinė energija ir dvasinis tyrumas leidžia be vargo šią moterį identifikuoti ir išskirti iš minios.

Vaikystės vasaras juvelyras Vaidas Gaižauskas leisdavo kaime pas senelius. Senelio kalvėje mažas berniukas negalėdavo atitraukti akių nuo senelio rankų, kurioms paklusdavo nemaži metalo gabalai. „Kas žino, gal kaip tik tada ir gimė manasis noras išmokti, kaip suvaldyti metalą“, - šiandien sako Ispanijoje, Valensijos mieste gyvenantis juvelyras, kurio darbus iš arti bus galima apžiūrėti balandžio 7-9 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre vyksiančioje grožio industrijos parodoje „Pelenė“.

Nors geriausia visų laikų Lietuvos penkiakovininkė ir daugkartinė čempionė Laura Asadauskaitė savo sportinę karjerą pradėjo nuo plaukimo, o įkalbėti ją išbandyti šiuolaikinę penkiakovę prireikė net dvejų metų, tačiau tai jai nesutrukdė įeiti į Lietuvos olimpinę istoriją. Prisimindama Londono olimpinėse žaidynėse iškovotą aukso medalį, L. Asadauskaitė iki šiol trykšta emocijomis ir užsimena, jog pergale patikėjo ne iš karto.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) šauniausia trečiakurse išrinkta Agata Mulerovaitė prisipažįsta skeptiškai žiūrėjusi į šį LEU studentų atstovybės socialiniame tinkle organizuotą konkursą. „Mano manymu, draugų skaičius socialiniame tinkle – tai ne geriausio studento kriterijus“, – tikina studentė. Agata tarp kolegų, kurie konkurse lyg ir tapo konkurentais, matė tikrai stiprių lyderių, todėl didelių vilčių nugalėti nepuoselėjo.

„Atsimenu, nuo pat vaikystės, galvodama apie ateitį, labiausiai norėjau vieno – pati nukaršinti savo tėvus ir nepalikti jų vienų, – kalba maltiečių „Priežiūros namuose“ savanorė Veronika Ražinskaitė. – Taip gyvenime ir atsitiko – nukaršinau abu savo tėvus, kurie mirė nuo vėžio. Ta pati liga nusinešė ir mano broliuką ir sesutę. Patyriau ir dar vieną likimo smūgį – pačiame jėgų žydėjime nuo širdies priepuolio mirė mano mylimas sūnus, kurį užauginau viena.“

Italą Luciano galima sutikti už prekystalio Centriniame Kauno turguje prekiaujantį vaisiais ir daržovėmis. Prieš porą metų kartų su savo žmona Vaida iš Italijos į Kauną gyventi atvykęs paslaugus užsienietis greitai užkariavo daugelio pirkėjų simpatijas.

Mano vardas Ramunė. Dirbu namuose mamos ir žmonos pareigose. Turime du vaikus devynerių ir šešerių metų.

Tai buvo ne gyvenimas, o bandymas išlikti

Gyventi sveikiau nusprendžiau ne sąmoningai. Pašlijo mano sveikata, ėmė griūti santuoka. Būdama 35 metų turėjau bronchinę astmą, žemą hemoglobiną, alergiją ir dar daug kitokių sveikatos „dovanėlių“. Gydytoja, atlikusi mano kūno kompiuterinę diagnostiką prasitarė, jog mano organizmo būklė atrodo tarsi 65 metų moters. O ką jau kalbėti apie emocinę būklę... Nuolatiniai nesutarimai su vyru, maži vaikai, buitis ir artimo žmogaus slaugymas ligos patale. Visa tai mane privedė prie visiško fizinio bei emocinio išsekimo.

Profesinės mokyklos slenkstį Nerijus Poliakas peržengė, dar gerai nežinodamas, kuriuo keliu eiti. „Prisipažinsiu, baigęs mokyklą, nebuvau nusprendęs, kuo noriu būti. Tuo metu specialybę rinkausi gana atsitiktinai, tačiau ilgainiui mokydamasis susipažinau su daugiau profesinėje mokykloje dėstomų įdomių sričių – ypatingai susidomėjau metalo apdirbimu,“ – pasakoja Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro absolventas, šiandien – profesijos mokytojas ir įmonės „Standa“ CNC frezavimo staklių operatorius–programuotojas N. Poliakas.

„Graikai gali tau paaiškinti bet ką, net nenaudodami kalbos, o tik gestikuliuodami“, – šypsodamasis sako Lukas Gužauskas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Informatikos fakulteto antrakursis. Praėjusį semestrą Lukas praleido saulėtoje Graikijoje, Tesalijos technologijų ir mokslo institute.

Pasaulinė inkstų diena šiais metais minima kovo 9-ąją. Minint šią dieną, visuomenės dėmesys atkreipiamas į sergančiųjų inkstų ligomis problemas, šių ligų gydymo būdus ir pan. Jei inkstai nebefunkcionuoja, žmogui taikoma pakaitinė inkstų terapija – atliekamos dializės procedūros ir inksto transplantacija – kaip vienintelis šios ligos gydymo būdas. Mūsų šalyje transplantacijos laukiantiems recipientams taikomi du dializės būdai – hemodializė arba peritoninė dializė, kurių metu iš kraujo pašalinami nereikalingi medžiagų apykaitos produktai ir skysčių perteklius, kuris atsiranda inkstams nustojus funkcionuoti.  

Vilniečiai, kurių namuose kilo gaisras, ir net policijos pareigūnai, atvykę į nelaimės vietą, neretai nustemba, kai į pagalbą kartu su ugniagesiais atvyksta ir moteris. Tai vienintelė sostinėje dirbanti Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-osios komandos ugniagesė gelbėtoja Irmantė Baranauskaitė. 23-ejų metų mergina atlieka tą patį, ką ir vyrai – su kvėpavimo organų apsaugos aparatu eina į degančias ir dūmų pilnas patalpas, ieško nukentėjusiųjų, lipa ant stogo, važiuoja į autoavarijų vietas padėti išlaisvinti automobiliuose prispaustus žmones ir kt.

Laiminga, žavi ir su šypsena veide. Tokia ji – plungiškė Simona Rimkutė. Savanoriauti vaikų paramos ir labdaros fondo „Dienvidis“ vaikų dienos centre studijų metu pradėjusi mergina šiandien oficiali centro socialinė darbuotoja. Su Simona kalbės apie jos kelią savanorystės link ir apie šiandieninį merginos darbą.

Tik pradėjus kalbėti su savanoriais, pirmiausia norisi sužinoti, kokia buvo savanorystės pradžia. tad ir Simonos paklausiau, kaip ji susipažino su savanoryste, kada ir kodėl nusprendė jungtis į savanorių gretas?