Kartais vis dar manoma, kad dizainerių kuriami drabužiai – tik podiumui. Pasak drabužių dizainerės, prekės ženklo „AEG“ ambasadorės Agnės Kuzmickaitės, laikai, kai dizainerio kūrinys turėjo tik estetinę funkciją, jau seniai praėjo. Šiandien dauguma dizainerių kuria ir kasdienai skirtų rūbų linijas, o čia svarbiausia ne tik jų grožis, bet ir ilgaamžiškumas.

Begalinės jo politinės kalbos yra tapusios legenda, tačiau Fidelis Castro (Fidelis Kastras) taip pat mėgo dirbti ligi išnaktų, skaityti ir, ironiška, sportą, vienijantį Kubą ir JAV: beisbolą.

Socialinės apsaugos ir darbo ministru siūlomas Linas Kukuraitis - prieštaringai vertinamo gimdymo namuose šalininkas. Visi jo penki vaikai yra gimę namuose.

„Rinkomės gimdyti namuose dėl to paties saugumo, apie kurį kalbama, nes saugumą suvokėme ne tik kaip fizinį, bet ir kaip dvasinį, – yra sakęs L.Kukuraitis. – Gaila, kad turime rinktis tarp fizinio ir dvasinio saugumo, džiaugiamės, kad turėjome draugų, kurie mums padėjo šiame procese.“

Kandidatas į ūkio ministrus Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius vertinamas kaip jaunas, energingas ir ryžtingas politikas, siekiantis išsivaduoti iš tėvo, įtakingo socialdemokrato Rimanto Sinkevičiaus šešėlio.

Jis yra laikomas vienu iš realiausių kandidatų kitąmet tapti Socialdemokratų partijos pirmininku.

Klaipėdos rajone, gimtajame Trušelių kaime jau 16 metų ūkininkaujantis Bronius Markauskas yra racionalus, drąsus ir į žemės ūkio problemas įsigilinęs žmogus, prieš daugiau nei dešimt metų su bendražygiais blokavęs kelius, reikalaujant didesnės paramos pieno gamintojams.

Plazdančiais drugeliais mados industrijoje išgarsėjusi dizainerė Agnė Kuzmickaitė įsitikinusi, jog namų interjere, kaip ir drabužių kūryboje, jokiu būdu nereikėtų sekti kitų pavyzdžiais ar juos kopijuoti. „Kiekviena detalė turėtų būti suasmeninta, savita ir atspindinti tam tikrą patirtį ar net gyvenimo etapą. Visada stengiuosi išvengti netikrumo ir įkvėpimo semiuosi iš to, ką pažįstu geriausiai – iš kasdienės aplinkos“, – teigė dizainerė.

2016 metai paskelbti Bibliotekų metais su šūkiu „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė“. Šiais metais buvo siekiama sutelkti dėmesį į bibliotekas ir pabrėžti jų svarbą šalies gyvenime bei vystymesi. Bibliotekų metus globoja LR Prezidentė D.Grybauskaitė.

Šį mėnesį Mažeikių muziejuje jauna dailininkė Simona Merijauskaitė, užaugusi Užlieknės kaime, pristatė tapybos darbų parodą „Kertinis akmuo“. Išskirtinai traktuojanti akmens motyvą ir šiuo metu tyrinėjanti jo erdvines bei spalvines galimybes, dailininkė prisistatė savo gimtajam miestui.

 Mažeikių rajone veikia ne viena nevyriausybynė organizacija, tarp kurių yra ir maltiečiai, jų grupė gyvuoja tik Viekšniuose. Šiai grupei vadovauja ilgametė Viekšnių gimnazijos pedagogė, Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorė, projekto ,,Viekšnių maltiečių vaikų dienos centras“ vadovė, kuri šiandien puslapio skaitytojams pasakoja apie savo ir moksleivių kelią į savanorystę, pagalbą vargstantiems, vykdomą veiklą ir ateities planus.

Mūsų puslapio svečias – Ilona Jonušienė, menininkė, vienintelė Lietuvoje kurianti paveikslus iš molio gabaliukų (keraminius gobelenus). Jau yra surengusi septynias personalines parodas. Dalyvavo parodose Lenkijoje ir Vokietijoje, taip pat grupinėse parodose. Šių metų rugsėjo–spalio mėn. Mažeikių muziejuje vyko edukacinės erdvės „Žiogės keramika“ paveikslų ant šilko ir keramikos darbų paroda. Paveikslus ant šilko pristatė I. Jonušienė. Šiandien ji pasakoja apie save.

      Sekmadienio popietę Buknaičių kultūros namuose skraidė poezijos paukštė. Čia buvo pristatoma antroji jaunos kūrėjos, buknaitiškės Aurelijos Budžytės eilėraščių knyga „Jūra keliauja į Grįžulo Ratus. P. S. Radau Tave.“ Skambėjo eilės, muzika, dainos, sveikinimai ir linkėjimai.

Italijos katalikų televizija TV 2000 lapkričio 7 dieną papasakojo, dokumentuodama liudininkų pasakojimais ir nuotraukomis, paradoksalią indų kilmės Emanuelio Leclercqo, šiandien studijuojančio seminarijoje istoriniame Avinjono mieste, Prancūzijoje, istoriją.

Žagarėje klebonu dirbantis Marius Dyglys jau kuris garsėja, ne tik kaip pasišventęs dvasininkas. Klebonas M. Dyglys jau antrus metus tautiečius lydi piligriminėse kelionėse į Vatikaną, Izraelį ir kt. šalis, niekad nepamiršdamas ir vietinių ekskursantų.

Muzikantų duetas „Golden Parazyth“ (Giedrius Širka ir Aurimas Vilkišius) įsitikinę, kad Kaunas galėtų būti tikra kultūros meka. Miestui tereikia išnaudoti turimą potencialą. Pokalbis su „Kaunas 2022“ ambasadoriais – apie dialogo tarp politikų ir kultūros veikėjų paieškas, šiuolaikinių Lietuvos muzikantų iššūkius ir neblėstančius miesto simbolius.

Ta­len­tin­gas, per­spek­ty­vus jau­nas moks­li­nin­kas – taip apie iš Plun­gės ki­lu­sį To­mą Pet­rei­kį at­si­lie­pia plun­giš­kiai bib­lio­fi­lai. Vil­niaus uni­ver­si­te­to Kny­go­ty­ros ir do­ku­men­to­ty­ros ins­ti­tu­to lek­to­rius, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras ga­li di­džiuo­tis pla­čia aka­de­mi­ne veik­la: pa­skai­tos uni­ver­si­te­to stu­den­tams, moks­li­nių straips­nių kny­go­ty­ros ir is­to­ri­jos te­mo­mis ren­gi­mas bei pub­li­ka­vi­mas, da­ly­va­vi­mas, pra­ne­ši­mų skai­ty­mas įvai­riuo­se moks­lo ren­gi­niuo­se ir pan. Už moks­lo pa­sie­ki­mus 2010 m. Vil­niaus uni­ver­si­te­te jau­na­jam moks­li­nin­kui su­teik­tas ma­gist­ro MAGNA CUM LAUDE di­plo­mas, o ma­gist­ro bai­gia­mą­jį dar­bą „Že­mai­ti­jos kny­gos kul­tū­ra“ (va­do­vas prof. Do­mas Kau­nas) Lie­tu­vos jau­nų­jų moks­li­nin­kų są­jun­ga 2011 m. pri­pa­ži­no ge­riau­siu 2010 m. hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų sri­ties dar­bu Lie­tu­vo­je. To­mas – pri­sie­kęs bib­lio­fi­las, yra Vil­niaus Mar­ty­no Maž­vy­do ir Plun­gės Si­mo­no Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bų na­rys. Ir jo moks­li­nių ty­ri­nė­ji­mų ob­jek­tas – kny­ga, ne bet ko­kia, o Že­mai­ti­jos kny­ga. Apie kny­gą ir šis po­kal­bis.

Pievų gatvė Mažeikiuose nemažai žinoma ir gerokai išsiskiria iš kitų miesto vietų čia gyvenančių žmonių bendruomeniškumu bei tradicijomis, kurias visi stengiasi kaip įmanydami puoselėti.

Milda Noreikaitė (23 m.) – muzikuojanti ir dainuojanti žurnalistė, gyvena ir dirba Vilniuje, Lietuvos sveikuolių sąjungos savanorė sako, kad rimtesni pokyčiai jos gyvenime prasidėjo visiškai atsisakius svaigalų.

Vytautas Valiušis gimė 1950-06-16 Panevėžyje, dabar gyvena Leliūnuose, Utenos rajone. Amato paslapčių išmoko iš šviesaus atminimo savo tėvelio – muzikanto ir puodžiaus Aleksandro Valiušio.

Ketvirta valanda ryto. Sėdžiu fotelyje, įsisukusi į žieminį chalatą ir antklodę, po žvaigždėtu rugpjūčio dangumi. Vėsoka. Baigiasi atostogos. Kasryt mačiau tekančią saulę (gal du kartus pramigau) ir ją besileidžiančią, mačiau bežvaigždį ir žvaigždėtą dangų, stebėjau su „savo“ šeimomis krintančias žvaigždes ir jas skaičiavau kartu su visais. Ir pagaliau naujas potyris – stebiu žvaigždžių kritimą viena tamsoje, tam specialiai atsikėlusi. Kažkas šlumščia – lyg irkluoja, lyg brenda upeliu, „kosti“ – keisti garsai aplinkui. Man visai nebaugu – aš – savo namuose, savame kieme, ir visi tie garsai – mano!

Pasak profesionalų, sportas salėje sudaro vos 20 proc. rezultato, o likę 80 proc. yra mityba. Tačiau mityba turi būti ne tik subalansuota, svarbu ir tai, kokius ir kokios kokybės produktus renkamės. Štai Andrius Pauliukevičius, Lietuvos kultūrizmo čempionas, turintis daugiau kaip 12 metų asmeninio trenerio patirties, tikina, kad vienas esminių produktų kasdieniame sportuojančiojo meniu turėtų būti vištiena.

Kompozitorius Kęstutis Antanėlis (g. 1951) – išskirtinė Lietuvos kultūros asmenybė. Dar būdamas paauglys subūrė pirmąjį ansamblį, kuriame grojo ne tik originalias savo pačių dainas, bet ir jaunimo ypač mėgstamus „The Beatles“ bei „The Rolling Stones“, 1971 m. su kompanija antri pasaulyje pastatė roko operą „Jesus Christ Superstar“, o kūrinys „Meilė ir mirtis Veronoje“ iki šiol sulaukia naujų pastatymų, – ir patį kompozitorių dar sovietmečiu išgarsino ne tik Lietuvoje, Vokietijoje, bet ir JAV.

Tądien tyli ir rami buvo 2013-ųjų sausio 12-oji Merkinėje. Taip spengia tyla dažniausiai tarsi po neseniai žiemą dūkusios pūgos ar smarkaus vasaros lietaus. Tarsi paskutinę žiemos dieną buvome neprašytuose svečiuose pas poetą, žurnalistą Stasį Stacevičių, kuris pūguotą ir šaltą 2012-ųjų gruodžio aštuonioliktosios vakarą, grįždamas iš dėdės laidotuvių Merkinėje, savo namų – vienkiemio – nepasiekė. Tądien į paskutinę kelionę, Merkinės kapines, išlydėjome tikriausiai vieną ryškiausių šių dienų Varėnos dzūkų poetų. Ir ne tik dzūkų. Dar ir iki šiol negalime patikėti, kad jo nebebus poezijos vakaruose, paprasčiausiai – nebesusitiksime, tik skaitysime, ką Stasiukas parašęs (taip jį meiliai vadinome mes, seni jo bičiuliai, kolegos...).

„Liūdna ir gėda, kad lietuviai taip greitai ir taip lengvai užmiršta savąją istoriją“, - sako jau daugel metų po nuošaliausias lietuvių tremties vietas važinėjantis ir ten atgulusių bendrataučių kapus atkakliai prižiūrintis bendrijos „Lemtis“ narys Gintautas Alekna. Pasak jo, Sibiro platybėse svyrantys ir pūvantys kryžiai, jokio ženklo nepaliekančia taiga virstantys kapeliai - iškalbingas simbolis, itin tiksliai nusakantis ir pačios mūsų lietuvybės būklę.

Būdama 77-erių mirė pirmoji į Everestą įkopusi moteris – Junko Tabei (Džunko Tabei) iš Japonijos, šeštadienį pranešė žiniasklaida.

 Kruopščiomis rankomis darbščiosios siuvinėjimo amato puoselėtojos sukuria nepaprasto grožio kūrinius, o teigdami, kad siuvinėjimo meno yra ragavusi dažna moteris ir net ne vienas vyras, nieko nenustebinsime. Vieniems tai laisvalaikio praleidimo būdas, kitiems – neatsiejama gyvenimo būdo dalis. Šiandien savo puslapyje „Krašto lobynas“ pristatome žavią ir jaunatvišką moterį, dviejų vaikų mamą Editą Vitkę, jos pomėgius bei kūrybą.

Žinoma menininkė Jolita Vaitkutė, savo kūriniuose prasmingai apjungianti turinį ir formą, naujausiame darbe panaudojo, kaip įprasta, ne dažus, o maisto produktus. Dviejų metrų ilgio ir pusės metro pločio jubiliejinėje juostoje, suformuotoje iš mėsos gaminių, žalumynų lapelių ir prieskonių, atkartojami lietuviškos tautinės juostos raštai, spalvos ir simbolika. Nestandartinis kūrinys sukurtasspecialiai solidžias40 metų tradicijas puoselėjančios „Utenos mėsos“ reklamai. Pati kūrinio autorė J. Vaitkutė pripažįsta, kad be iššūkio sukurti kažką naujo, prisidėti prie projekto sutiko todėl, kad pati jaučiasi Lietuvos patriote ir jai svarbu tautinis bei kultūrinis šalies paveldas.

 Šiandien kalbėsime apie žmogų, kurio pavardė tarsi iš anksto apibūdina jos turėtoją. Viekšniuose gyvenantį Antaną Sidabrą pažįsta ne tik kiekvienas vyresnės kartos viekšniškis, bet ir daugelis plačių apylinkių gyventojų. Tai visapusiška asmenybė: auksarankis meistras, retų senienų kolekcionierius, savamokslis dailininkas, miestelio patriotas, konstruktorius... ir apskritai nepaprastai geros širdies vyras.