„Senovės baltų religinė bendrija“, save dar vadinanti „Lietuvos Romuva“ (todėl toliau ją vadinsiu tiesiog Romuva) skaičiuoja jau dvidešimt penktus savo veiklos metus, nors neoficialiai ši veikla yra gerokai ilgesnė. Per šį laikotarpį padarytas įdirbis juntamas visoje Lietuvoje. Anapilin iškeliavus ilgamečiam Romuvos vadovui Jonui Trinkūnui, į jo vietą 2014 metų lapkričio mėnesį buvo išrinkta Inija Trinkūnienė. Šiai dienai ji yra Romuvos vadovė, krivė. Likimas lėmė, kad į šias pareigas jos labui ir aš atidaviau savo balsą.  

Marija, gal gali papasakoti apie save? Kur gyveni? Ką studijuoji?

Gyvenu Downers Grove miestelyje, apie 20 mylių į Vakarus nuo Čikagos. Esu jauniausia iš penkių vaikų, man ką tik sukako devyniolika metų. Tėvai mane ir sesę bei brolius leido mokytis į privačią katalikišką mokyklą. Du broliai ir sesuo jau baigė universitetus, vienas pradės ketvirtuosius studijų metus, o aš rugpjūčio mėnesį keliausiu atgal į Woosterį, Ohajo valstijoje, kur pradėsiu antruosius studijų metus. Studijuoju matematiką, bet dar nežinau, kokią specializaciją pasirinksiu. Universitete žaidžiu tinklinio komandoje.

Mano draugė neseniai man papasakojo apie siaubingą sceną namuose, kai jų dukra prisipažino, kad laukiasi. Buvo priekaištai, kaltinimai, moralai tema: „Kaip tu galėjai su mumis taip pasielgti?“ ir t.t. Man skaudėjo širdį už juos: buvo gaila ir tėvų, ir dukters. O kiekvienoje panašioje situacijoje aš prisimenu mamos patarimus. Mano mama visada sakydavo: „ Jeigu vaikui bėda, užsičiaupk burną ir paruošk glėbį“.

Justina Kateivienė gimė Plungės rajone, Žemaičių Kalvarijoje, mokėsi Klaipėdoje ir didžiąją gyvenimo dalį (30 metų) dirbo „Lietuvos draudime“. Sulaukusi brandaus amžiaus, baigė Vilniaus parapsichologijos akademiją. Savita, šarminga moteris domisi nepaaiškinamais reiškiniais bei įvykiais. Ji ir pati turi ypatingų galių, kurias išsiaiškino, atskleidė ir taip išsiugdė dažnam nesuvokiamų gebėjimų, padedančių žmonėms išspręsti sudėtingas gyvenimo situacijas. Pastaruoju metu Justina daugiausia laiko skiria kūrybai ir savo kūrybos leidybai.

Šįkart skaitytojams siūlome susipažinti su naujausia Justinos kūryba. Eilėraštis „Vėlinės“ parašytas 2014 metais ir dar niekur nepublikuotas, kiti kūriniai spausdinti Kaimo rašytojų sąjungos leidiniuose.

Mažeikiškis Rolandas studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete. Kadangi už studijas tenka mokėti, jas vaikinas derina su darbu. Būtent įmokos už mokslus ir „suryja“ didžiąją dalį jaunuolio gaunamų pajamų, todėl norėdamas ką nors nuveikti laisvalaikiu, jis turi galvoti kaip prasimanyti pinigų.

„Šiais laikais mokslai nėra pigūs, todėl turiu dirbi, bet ir tai pinigų praktiškai nelieka. Turiu galvoti kaip jų gauti papildomai, jeigu noriu kažkur nueiti su draugais ir panašiai“, - pasakojo Rolandas.

Kai kurių žmonių likimus galime pavadinti tiesiog unikaliais. Vieniems gyvenimas klostosi idealiai, kitiems likimas pažeria įvairių siurprizų, dar kiti – tiesiog plaukia pasroviui. Apie tai, kaip mama išpranašavo dukters ateitį ir kaip viskas pildosi, „Būdui žemaičių“ pasakojo mažeikiškė Birutė Vitkutė. Likimas pasisuko tokia linkme, kad jauna moteris jau beveik metus gyvena Nakvynės namuose.

Vilniečiai fotografai Neringa ir Jurijus Azanovai, puslapio FotoJura.lt įkūrėjai, sukdamiesi fotografijos darbų gausoje, vis dažniau apsilanko ir Mažeikių bei Plungės krašte – žmonės juos kviečiasi, žavisi jų darbais, o jie mielai vyksta į Žemaitiją, džiaugiasi šio krašto žmonių svetingumu ir patiria didelį malonumą, kurdami fotoistorijas naujai atrastose gražiose vietose.

Gyvenimas sudėliojo taip, kad solidžius aukštuosius mokslus pabaigę ir sėkmingai karjeros laiptais pradėję kopti Neringa ir Jurijus galiausiai vis tiek atsidavė mėgstamai veiklai ir jau daugiau nei aštuonerius metus sėkmingai kuria, dalyvauja parodose bei konkursuose. O svarbiausia – tiki, kad jų veikla ypač prasminga, nes užfiksuojamos džiaugsmo ir nuoširdžios laimės akimirkos nuotraukose įgyja ilgaamžiškumo prasmę. 

Lapkričio 14 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Tirkšlių seniūnijos  seniūnas Juozas Kungys, socialinio darbo organizatorė Elena Ulskienė ir specialistė-kasininkė Loreta Uščinienė pasveikino 90 metų sulaukusią Antaniną Žvirzdinaitę.

Pievėnų kaime gyvenančiai jubiliatei linkėta stiprios sveikatos ir puikios nuotaikos, įteiktos dovanos ir gėlės.

Savivaldybės Ryšių su visuomene skyrius

„Turi visus duomenis, reikalingus scenai“ – tokius žodžius mažeikiškei Justinai Budaitei pasakė Donatas Montvydas. Merginai vos 16 metų, tačiau gali pasigirti dideliais laimėjimais. Būdama 13 metų, ji pateko į televizijos projekto „2 minutės šlovės“ superfinalą. Justina yra daugelio respublikinių ir tarptautinių konkursų prizininkė. Šiuo metu dalyvauja LNK TV projekte „Lietuvos balsas“.

– Papasakok, kada ir kaip atradai savo talentą.

– Mane visą gyvenimą lydėjo daina. Nuo mažų dienų mėgdavau dainuoti, tačiau nelankiau jokio būrelio. Būdama devynerių Mažeikiųmoksleivių namuose pradėjau lankyti dainos studiją „Kregždutė“, kurios vadovė Eleonora Kirkilienė. Iš pradžių dalyvavau tik festivaliuose, vėliau kilo noras save išbandyti ir su vadove pradėjome ruoštis įvairiems konkursams.