Petreikis
Karalaitee

Kodėl ortodoksai atmeta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą?

Be istorinių, Didžiosios schizmos priežasčių, egzistuoja ir papildomos, vėliau atsiradusios, kurios lėmė tai, kad ortodoksai ir katalikai liko atskiromis Bažnyčiomis. Viena šių priežasčių – naujosios Romos Katalikų Bažnyčios naujosios dogmos, paskelbtos po schizmos (1054 m.). Štai garsiausios iš tokių, dėl kurių ginčijasi katalikai ir ortodoksai:

* Skaistykla (1245);
* Nekaltas Švč. Mergelės Marijos prasidėjimas (1854);
* Popiežiaus Neklystamumas (1870);
Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų (1950).

Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą paskelbė popiežius Pijus IX ir ji skamba šitaip:

„Mes skelbiame, nutariame ir nustatome, kad mokymas, tvirtinantis, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, [būsimų] nuopelnų dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina, todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji.“ (popiežius Pijus IX, Ineffabilis Deus, 1854 m. gruodžio 8 d.)

Dogma paskelbta gruodžio 8 d., t.y. tą dieną, kada katalikai švenčia Nekaltąjį Prasidėjimą (ortodoksai Dievo Motinos pra(si)dėjimo šventę mini gruodžio 9 d.). Nepaisant to, kad ortodoksai labai vertina Dievo Motiną ir švenčia Jos pra(si)dėjimą, jie nepriėmė popiežiaus paskelbtos dogmos. 

Dėl ko nesutinka ortodoksai

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl ši dogma atmetama – ji suformuluota visiškai svetima ortodoksams teologine kalba. Ką gi reiškia rytiečiui sąvokos „gimtoji nuodėmė“ ar „būsimieji Kristaus nuopelnai“? 
Ankstesniame įraše jau aptarėme, kad ortodoksai nevartoja žodžių junginio „gimtoji nuodėmė“, dažniau taikomas pavadinimas – „protėvių nuodėmė“. Be to, ortodoksai nesakytų, kad žmogus yra kaltas gimtąja nuodėme, ar kad gimtoji nuodėmė yra jo nuodėmė – ortodoksų supratimu, žmogus yra veikiamas protėvių nuodėmės padarinių (mirtingumas, aistringumas ir t. t.), o pats gimsta be jokių įgimtų nuodėmių (katalikai sakytų: be asmeninių nuodėmių). Todėl pirmoji dogmos dalis – buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės – ortodoksams skamba neįprastai: nuodėmė įvyko praeityje, tad saugoti reikia ne nuo jos, o nuo jos padarinių.

Antroji dogmos dalis – samprotavimas apie Kristaus nuopelnus – ortodoksų teologijai dar labiau svetima. „Nuopelnų teologija“ Ortodoksų Bažnyčiai ir Rytų Tėvams yra visiškai negirdėta. 

Nemažiau svarbu ir tai, kad šią dogmą paskelbė popiežius (ir savo autoritetu įsakė jos laikytis) Pijus IX – tas pats, kuris vėliau paskelbs Popiežiaus Neklystamumo dogmą. Be to, Pijus IX parašė laišką visiems Ortodoksų Bažnyčios patriarchams (In suprema Petri apostoli sede), skatindamas juos atsiversti į katalikybę. Visus jo veiksmus ortodoksų patriarchai tiesiog laikė popiežiaus agresija ir bandymu pajungti savo valdžiai.

Jungtinės Karalystės metropolitas Kalistas šitaip rašo apie Nekaltojo Prasidėjimo dogmą:

„Ortodoksų Bažnyčia vadina Mariją „Švenčiausiąja“, „Nekalčiausiąja“ (immaculate), „Skaisčiausiąja“ (spotless; gr. achrantos). Visi ortodoksai vienbalsiai sutaria, kad ji buvo laisva nuo faktinės (actual) nuodėmės. Bet ar ji buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės? Kitaip tariant, ar ortodoksija pripažįsta Romos katalikų mokymą apie Nekaltąjį Prasidėjimą [...]? Ortodoksų Bažnyčia niekada šia tema nepateikė jokio formalaus, galutinio sprendimo. Egzistuoja praeities ortodoksų teiginiai, kurie, jei galutinai ir nepatvirtina Nekaltojo Prasidėjimo, bent jau yra labai arti šios doktrinos. Tačiau po 1854 m. daugelis ortodoksų ją atmetė, tam yra keletas priežasčių.

[Pirmiausia], jie nejaučia, kad šis mokymas būtų būtinas; [antra,] jie nujaučia, kad Romos Katalikų Bažnyčioje egzistuojantis šios dogmos apibrėžimas remiasi neteisingu gimtosios nuodėmės supratimu; [trečia,] jie įtaria, kad ši doktrina nepagrįstai atskiria Mariją nuo visų kitų Adomo palikuonių, tarsi perkeldama Ją į visiškai kitą luomą nei Senojo Testamento teisieji ir teisiosios.

Ortodoksų požiūriu, šis klausimas priklauso teologinės nuomonės sferai. Jei kuris nors pavienis ortodoksas būtų įsitikinęs Nekaltuoju Prasidėjimu, jo niekas negalėtų laikyti eretiku.“

Ką turi omenyje metropolitas Kalistas, teigdamas, kad praeities ortodoksai galbūt pritarė šiai doktrinai? 

Šventųjų Tėvų mokymas apie išankstinį apvalymą (prokatharsis)

Skaitydami Bažnyčios Tėvus, galime rasti šv. Grigaliaus Nazianziečio (IV a.) mokymą apie Dievo Motinos išankstinį apvalymą (prokatharsis) – Jos pripildymą malone tam, kad taptų tobulu indu Dievo Žodžiui. Mariją jis vadina prokathartheisa (iš anksto apvalytąja/nuskaistinta), šis žodis į lotynų kalbą verčiamas immaculata (pagal Rufiną). Immaculata paprastai verčiamas ir įprastas ortodoksų liturginis terminas achrantos.

Šį mokymą išpažino ir kiti didieji ortodoksų šventieji, pavyzdžiui, šv. Grigalius Palamas, šv. Morkus Efezietis. Konstantinopolio patriarchas Kirilas Loukaris XVI a. pamoksle sakė: 

„Kas dėl Švenčiausiosios Mergelės, argi visiems nėra gerai žinoma, kad Ji – skaisti ir nekalčiausioji, kad Ji buvo įrankis be dėmės, pašventintas Jos prasidėjimo metu ir Jos gimimo metu, kaip pridera Tai, Kuriai patikėta turėti Savyje Tą, Kurio niekas negali sutalpinti?“

Tarp rytiečių viso labo išsiskyrė nuomonės, kada šis „nutyrinimas“ įvyko – ar prasidėjimo momentu, ar gimimo momentu, ar Arkangelo Gabrieliaus apreiškimo momentu (t. y. kai Marijos įsčiose buvo pradėtas Jėzus). Mokymas apie išankstinį apvalymą rėmėsi įsitikinimu, kad Jėzus, kaip priėmęs Marijos kūną ir žmogišką prigimtį, dalijęsis su Ja įsčiose Jos krauju, negalėjo būti nusidėjėlės dalininku. Marija turėjo būt pašventinta Dievo, ir jiedu turėjo būti šventoje vienybėje (koinonia).

Įdomu, kad net ir dabartinis Maskvos patriarchas Kirilas (tiesa, dar būdamas metropolitas), yra išreiškęs tikėjimą į tai, kad Švč. Mergelė buvo iš anksto apvalyta prasidėjimo metu. „Kaip liudija Šventoji Bažnyčios Tradicija, dar prieš Savo gimimą Mergelė Marija buvo iš anksto apvalyta Šventąja Dvasia, kad pirmosios nuodėmės padariniai Jai neturėtų galios“, – savo knygoje 
„Ganytojo Žodis“ rašo Kirilas.

Komentuodamas šią patriarcho mintį metropolitas Hilarijonas paaiškino, kad patriarchas viso labo išpažįsta Šventųjų Tėvų mokymą apie prokatharsis, bet nepripažįsta katalikų Nekaltojo Prasidėjimo dogmos. Atkreipę dėmesį mes pastebėtume, kad pagal griežtą Pijaus IX formuluotę patriarchas Kirilas nebūtų pripažintas išpažįstąs Nekaltąjį Prasidėjimą, nes tiki, kad Mergelė buvo išlaisvinta nuo pirmosios nuodėmės padarinių, o ne nuo gimtosios nuodėmės, taip pat jis netiki, kad tai įvyko dėl būsimųjų Kristaus nuopelnų, o viso labo tam, kad į Ją galėtų įsikūnyti Dievas.

Ką apie Švč. Mergelės tyrumą sako Šventasis Raštas?

Atėjęs pas Mergelę Mariją, Angelas į ją kreipėsi kaip į malonėmis apdovanotąją (kecharitomene): „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28)

Šio Apreikšimo metu Jos įsčiose buvo pradėtas Vaisius – Jėzus Kristus. Kadangi Šventasis Raštas kalba apie Ją kaip jau pripildytą malonės tuo momentu (gr. kalba tai išreiškiama perfektu – kalbama apie jau išbaigtą veiksmą), lieka tik klausimas, ar Ji buvo pripildyta tą akimirką, ar anksčiau.

Daugiausia pranašysčių apie Mergelės tyrumą randame per tipologinę Šventojo Rašto interpretaciją. Kaip Dievo Nuotaka, Mergelė, turėjusi, pasak pranašo Izaijo, pagimdyti Mesiją, buvo apibūdinama taip pat kaip Dievo Nuotaka-Izraelis ar Bažnyčia. Pavyzdžiui, skaitome tokius pranašo žodžius:

„Tavasis vyras – tavo Kūrėjas, –„Galybių VIEŠPATS“ jo vardas.Tavasis Atpirkėjas – Izraelio Šventasis, – vadinasi jis „Dievas visos žemės“ (Iz 54, 5).

Šie pranašo žodžiai gali būti taikomi tiek Dievo Motinai, tiek Izraeliui ir Bažnyčiai. Dievo Motina yra prilyginama nesudegančiam Mozė krūmui, Sandoros skryniai, Saliamono rūmams, pražydėjusiai Aarono lazdai ir kitiems Šventojo Rašto tipoi: „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę...“ (Hebr 9, 11)

Marijos prasidėjimas ortodoksų liturgijoje

Ortodoksų maldose apie Mariją sakoma, kad ji yra ἄχραντος, t. y. lot. immaculata, Nekalčiausioji. Apie Dievo Motinos paruošimą Dievo Žodžio Įsikūnijimui per Ją daug kalbama Dievo Motinos gimimo ir Prasidėjimo švenčių tekstuose. 

Dievo Motinos prasidėjimo kondakas:

Šiandieną pasaulis švenčia Onos pradėjimą,/ Dievo sutvertąjį:/ nes Ji pagimdė žodžiais neapsakomą Žodį.

Ištraukos iš Dievo Motinos gimimo kanono:

O įsčios, sutalpinusios Dievo buveinę! / O pilve, nešiojęs platesnį už dangus, šventąjį sostą, / dvasine šventoji skrynia!

Apgiedame šventąjį Tavo gimimą, / šloviname ir Tavo nekaltą prasidėjimą, / Nuotaka Dievo pašauktoji ir Mergele; / Tave juk su mumis angelų rangai ir šventųjų sielos šlovina.

Neįmanoma apsakyti nekaltąjį Tavo gimimą, Nekaltoji Mergele, neapsakomas ir Tavo prasidėjimas bei gimdymas, Nesutuoktoji Nuotaka.

Žinoma, kanonas sudarytas dar iki Romos katalikų Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo, ir čia neturima omenyje ta dogma, kurią paskelbė popiežius XIX a. Čia, ko gero, svarbesnė idėja, apie kurią kalba ir XIX a. rusų šventasis Ignotas Briančianinovas – kad prasidėjimas vadinamas beaistriu ir nekaltu (бесстрастным и непорочным), nes kilo ne iš kūniškų geidulių ir aistrų, o dėl Dievo valios (Joakimas ir Ona buvo senyvo amžiaus, nebejautė kūno troškimų, nebebuvo vaisingi – Marijos prasidėjimas buvo tyras stebuklas).

Apibendrinimas

Kodėl metropolitas Kalistas teigia, kad ortodoksams Romos katalikų Nekalto Prasidėjimo dogma atrodo nebūtina? Kalbėdamas apie Bažnyčios Tėvų požiūrį į dogmatiką, atsakymą pateikia teologas Aleksandras Šmemanas:

„Bet koks teologijos „statinys“, neišvengiamai būdamas abstraktus (nes yra sudarytas iš žodžių ir sampratų), tarsi kamertonu yra tikrinamas savo „egzistencine“ reikšme. Ar jis kaip nors atskleidžia, o gal kaip tik uždengia tą išganymą (ne „gnozę“), apie kurią skelbia Evangelija?..“

Ortodoksai tiki, kad Marija yra „garbingesnė už cherubinus ir nepalyginamai šlovingesnė už serafinus“; ortodoksai tiki, kad Ji buvo „malonės pilnoji“, kad Kristus nebuvo įsikūnijęs į nusidėjėlę – Ji buvo Tyras Dievo Indas. Ortodoksai taip pat tiki, kad Jos prasidėjimas buvo ypatingas įvykis.

O ar prie šio tikėjimo ką nors prideda mokymas, jog šis pašventinimas įvyko „nuo pirmosios prasidėjimo akimirkos [...] Jėzaus Kristaus, [...] [būsimų] nuopelnų dėka“? Ar milijardas katalikų, deklaruojančių tikį šiuo teiginiu, supranta, ką jis reiškia? Dogma atrodo per daug atitrūkusi nuo svarbiausių tikėjimo tiesų, suformuluota netinkama kalba ir besiremianti svetima Rytams gimtosios nuodėmės samprata. 

ORTODOKSAS.LT

Powered by BaltiCode