Birželio pabaigoje Sedos kultūros centras sukvietė vaikus ir jaunimą į šeštus metus vykstančią etninę stovyklą Pagardės kaime. Čia dvi dienas atostogautojams netrūko pramogų: vyko į pažintinę ekskursiją Rubikų ir Pagardės kaimuose, prisiminė liaudiškus žaidimus, ratelius, susipažino su tradiciniais amatais ir muzikos instrumentais bei muzikavo, dainavo ir šoko.

Yra sakoma: ,,Gražus žmogus, kuris svajoja, bet laimingas tada, kada svajonės pildosi.“ Baigiasi labai intensyvus ir kūrybingas mano, kaip vadovo, 35-asis darbo su Mažeikių kultūros centro mišriu choru „Draugystė“ sezonas. Norėjosi jį įprasminti mūsų choro pasirodymu Tarptautiniame chorų festivalyje, o kad jį suradome Bratislavoje, tai mums buvo tarsi Aukščiausiojo skirta dovana.    

Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Sedos filiale birželio 15, 17 ir 23 dienomis vyko filmų peržiūros, skirtos supažindinti vaikus ir paauglius su edukaciniais filmais apie įvairiausius Lietuvos miestelius, gamtą ir jos išteklius. Peržiūrose dalyvavo Sedos miestelio vaikai bei svečiai iš Vilniaus – Jaunųjų turistų centro vaikai su savo vadovais ir direktoriumi Algirdu Kasparavičiumi. Tai paskutinieji projekto „Pažangių technologijų ir laisvalaikio centras“ renginiai – edukacinių filmų, kaip kitokios laisvalaikio praleidimo formos, pristatymų ciklas.

Yra tokia kūrybinių žmonių grupė, kuri savo asmeninį gyvenimą bei vidinę erdvę neišpasakytai brangina ir saugo nuo pašalinių žmonių smalsaus dėmesio. Tuomet gali perversti daug straipsnių, interviu, informacinius portalus internete, bet visuose juose rasi tik labai minimaliai nupieštą žmogaus kūrybinį portretą. Viena iš tokių yra mūsų šio rašinio herojė Nijolė Daučiūnaitė.

Gimė 1954 m. Panevėžio rajone. 1972 m. baigė vidurinę mokyklą Vilniuje. 1980 m. pradėjo karpyti ir dalyvauti įvairiose parodose. 1983 m. baigusi Telšių taikomosios dailės technikumą, 1984 m. atvyko gyventi į Mažeikius. Nuo 1987 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. 2002 m. įgijo pagrindinės mokyklos dailės ir darbų mokytojo kvalifikaciją. 1980–2016 daugiau nei 50 kartų dalyvauta tarptautinėse, respublikinėse, kolektyvinėse ir personalinėse parodose.

  Pradėję vaikščioti praeities takais, žengiame vis tolyn, kur vingiuoja kaimo keliai, kuriais kažkada grūdus į malūną vežė ūkininkai, o dar toliau – piliakalnis, menantis kovų su kryžiuočiais laikus. Šalia, ant kalnelio, senoji pušis, prie kurios – dukrytes nelauktai palikusios mamos poilsio vieta. Čia iš dausų nusileidusi mamos siela saugojo savo vaikus. Kelias toliau vingiuoja į senųjų tradicijų puoselėtojos, žolininkės ūkį. Juk nuo amžių mūsų senoliai gydėsi žolelėmis, gerai pažinojo jų gydomąją galią. Taigi, pakeliaukime Gudų link, užkopkime ant Gyvolių piliakalnio, apsilankykime Jadvygos Balvočiūtės ūkyje.

Birželio 21 d. Mažeikių viešojoje bibliotekoje įvyko mažeikiškės Gitanos Jazdauskienės fotoparodos „Po Šri Lankos dangum...“ pristatymas. Tai antroji personalinė autorės fotografijos darbų paroda. Autorė prasitarė, kad jau ruošiasi surengti parodą apie patirtus įspūdžius iš Jungtinių Arabų Emyratų.

Turbūt daug kam girdėtas ironiškas posakis ,,Kam tos gėlės, jeigu bulvės žydi“. Galime džiaugtis, kad atėjo laikai, jog lietuvių sodybų šeimininkai atsisakė daržų po langais ir savo namų aplinką paverčia pačių ir praeivių akį džiuginančiomis grožio oazėmis. Šįkart užsukome pasidairyti į labai gražioje vietoje, ant Ventos upės kranto, įsikūrusią Krakių gyvenvietę (nors kai kas kaimu, kai kas miesteliu šią vietovę pavadina). Žinoma, kaip ir visur pastaraisiais dešimtmečiais, čia daug pasikeitusių gyventojų – kas sodybas pardavė, kas vaikams perleido, tačiau važiuoji per Krakius ir grožiesi. Žmonės gražiai, skoningai tvarkosi: vieni landšafto dizainerius ir kitokius specialistus pasisamdo, kiti pasikliauja savo pačių įgimtu harmonijos pojūčiu ir darbo nebijančiomis rankomis. Kaip ten bebūtų, svarbiausia, jog žvalgantis po gyvenvietės sodybas patiri didelį estetinį malonumą.

Deja, deja, būdami lietuviai nuolatos turime mokytis lietuviškai taisyklingai kalbėti, tad šįkart prisiminkime, kokių turėtume vengti sakinio dalių ir sakinio jungimo klaidų.

Tarptautinis socialinis projektas „Nebūk naivus kelyje“ net ir vasarą neatostogauja, o kuria reikšmingas iniciatyvas visuomenei, kaip antai: įkurta psichologinė tarnyba ar lapkričio 16-toji paskelbta Atsakingo keliavimo diena. Be to, kartu su vežėjais derinamos ženklios nuolaidos bilietams, moksleiviams keliaujant autobusais.

Aistė Dainiūtė ir Akvilė Garbenytė – dvi jaunos teisininkės, kilusios iš Mažeikių ir Viekšnių. Pernai baigusios teisės studijas Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU), jos sėkmingai pradėjo karjeras.

Merginos pripažįsta, kad vienas dažniausiai joms užduodamų klausimų sugrįžus į gimtąjį miestą – ar baigus teisę, sunku rasti darbą pagal specialybę? Apie tai bei kaip ir kodėl pasirinko teisės studijas – interviu su jaunosiomis teisininkėmis.

Mažoji „architektūra“ (prie Mažeikių muzikos mokyklos) tęsia šiek tiek juokingas Mažeikių miesto puošybos tradicijas. Nelabai per šaligatvio vidurį, bet vis šis tas. Svarbu, kad „dekoratyvinis“ akcentas ryškus ir tikslingai (?) panaudotos ES lėšos.

Birželio 15 d. Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Buknaičių filiale vyko edukacinis užsiėmimas vaikams „Mokausi skaityti“. Tai vienas iš akcijos „Vasara su knyga renginių.

Paauglys – žmogus, turintis savus principus, galimybes, nuomones, interesus. Jų vidinis pasaulis sudėtingas. Bendravimas tarpusavyje – taip pat. Dažnas mano, kad jis turi būti aukščiau už kitus. Dėl to ir vyksta patyčios, nesutarimai su tėvais, nors pastarieji taip pat ne visada supranta savo vaikų galimybių. Galbūt tiesiog skiriasi mąstymas.

Lietuva pagal patyčias patiriančių vaikų dalį išsiskiria visoje Europoje. Tarkime, tarp vienuolikmečių patyčias Lietuvoje teigia patyrę 27 proc. mergaičių ir 32 proc. berniukų.

Andrius

Gyvenau nedideliame miestelyje, daugmaž visi žino visus. Viskas prasidėjo pirmoje klasėje, kai dėl tuomet nesuprantamų man priežasčių praktiškai visi klasiokai visaip kaip tyčiotis pradėjo, vadino visokiais negražiais vardais, vengė prisiliesti, esą užsikrės kažkuo. Kaip tik tais metais skyrėsi tėvai, mama viena augino du vaikus, sunkiai vertėsi, neturėjome naujų madingų rūbų. Pradinių klasių mokytoja pasisodino mane atskiram suole klasės krašte su kita mergaite, kuri buvo apkūni ir dėl to taip pat buvo visos klasės patyčių objektas. Paskui galiausiai gavau sau atskirą suolą kažkur pakrašty klasės. Visus 4 pradinių klasių metus tęsėsi kasdieniai užgauliojimai ir engimas, kartais pertraukų tema būdavo žemint pažemintus. Laikui bėgant tai išplito ir po visą mokyklą. Buvau stiprus berniukas, padarydavau 80 atsispaudimų vienu mostu, bet kažkodėl smurto kaip gynybos niekada nenaudojau, gal todėl, kad vienas prieš armiją nelaimėsi, gal dėl teigiamo močiutės auklėjimo. Ir visa tai tęsėsi maždaug iki šeštos klasės. Nežinau, kodėl, bet iš to laiko neprisimenu kažkokių neigiamų įspūdžių ar emocijų, matyt, žiūrėjau paprastomis vaiko akimis į visa tai, kas vyksta, ir buvo manymas, kad, matyt, taip ir turi būti, juk vaikas – tarsi tuščia magnetofono juostelė.

Greta Urbonavičiūtė, moksleivė:

„Šiais laikais bendrauti su paaugliais sudėtinga. Vieni populiarūs – „pasikėlę“, kiti – labai draugiški, bet „mėmės“. Dėl šito dalyko dažniausiai ir vyksta patyčios, smurtas. Viskas todėl, kad populiarieji paaugliai nesugeba bendrauti su tais, kurie lyg nematomi tupi savo kampučiuose, nes tikriausiai bijo, kad gali likti taip pat nematomi. Manau, kad geriausia bus, jeigu „pasikėlę“ bendraus su populiariaisiais, o „mėmės“ su tais, kurie jaučiasi nematomi.“

Lietinga birželio 15-osios popietė nesutrukdė dailės mėgėjams ateiti į Mažeikių muziejų, kur įvyko respublikinės parodos „Tradicija ir dabartis. Baltų ženklai tekstilėje“ atidarymas.

Atokiau nuo centrų

Ši paroda organizuojama projekto „Kitokia tekstilė“, kurį nuo 2009 m. kasmet rengia Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Tekstilės sekcija, kontekste. Mažeikiškiams tiesiog pasisekė, kad vienas iš pagrindinių projekto tikslų – skleisti tekstilės meno idėjas Lietuvos bei kaimyninių šalių regionuose, įsikūrusiuose atokiau nuo kultūros ir meno centrų.

Kiekvieno žmogaus širdyje – beribė meilė mamai. Ji yra ir tų širdyse, kurie jos net niekad nematė. Jie susikuria savyje tokią meilę. Tačiau meilė yra toks jausmas, kad ja reikia dalintis. O ką daryti tiems, kai mamos nėra šalia? Kaip dalintis ta meile? Ką daryti vaikams, gyvenantiems globos namuose, kai jiems skirtą meilę darbuotojas išdalina visiems jį supantiems vaikams? O jis nori būti tas – vienintelis.

Birželio 10 d. BĮ Mažeikių r. socialinių paslaugų tarnybos Vaikų dienos centro vaikai vyko į ekskursiją po Vilnių. Ši kelionė buvo suplanuota jau seniai, tad visi jos labai laukė ir nepatingėjo atsikelti ankstyvą rytą. Kartu su vaikais vyko ir Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos „Carito“ savanorės – vaikai jas pakvietė dėkodami už anksčiau įvykusią piligriminę kelionę.

Birželio 7 d. Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Viekšnių filiale vyko edukacinis užsiėmimas, kuriame dalyvavo Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo parapijos vaikų dienos centro lankytojai, juos lydėjo pedagogės Henrita Kateivienė ir Dalia Margytė.

Bibliotekininkė Sniegina Chriščinavičienė vaikams pristatė 1799 m. birželio 6 d. gimusio rusų romantizmo poeto ir rašytojo, laikomo geriausiu rusų poetu ir modernios rusų literatūros pradininku, Aleksandro Puškino biografiją ir kūrybą.

Pasaulį apraizgęs informacinių technologijų tinklas palietė ir vaikų laisvalaikio pramogas: smėlio dėžę, kamuolį ar žaidimą pagaliukais pakeitė kompiuteris, telefonas ir internetas. Ieškodami intelektinės stimuliacijos mažieji vis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių. Kaip sudominti jauną žmogų, kaip jam vėl padėti atrasti iš naujo lauko žaidimus? Manome, paties savo rankomis skurtas aitvaras galėtų būti priemonė, padėsianti vaikui nors trumpam palikti kambarį ir laiką praleisti lauke, kartu pasikviečiant ir draugus.

Birželio 4 dieną Nidoje vyko VII kultūrinio edukacinio projekto „Šokanti Neringa – 2016“ įvairių šokių stilių konkursas.

BĮ Mažeikių r. socialinių paslaugų tarnybos Vaikų dienos centro vaikai vyko į piligriminę kelionę po Šiaulių apylinkes. Į šią kelionę vaikus Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga pakvietė Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos „Caritas“.

Sužinoję apie VšĮ „Bendrauk, ugdyk save, keiskis“ organizuojamą kūrybinių darbų konkursą „Aš čia gyvenu“nusprendėme atskleisti mūsų mažo krašto išskirtinumą.

Mažeikiuose vis dar galima pamatyti įvairių ,,perliukų”. Gana įdomus ir netikėtas kelio ženklo panaudojimas Bažnyčios gatvėje. Matyt, jis galioja rudens – žiemos - pavasario metu. O vasarą?

Mažeikių Rotary klubas ,,Liberta“ – pasaulinės Rotary klubo asociacijos narys – gyvena pagal bendrus Rotary International principus: rūpinasi kitais bei tobulinasi patys, prasmingai bendrauja ir bendradarbiauja. Tokios veiklos vykdymui pasitelkiami verslininkai, įvairių sričių profesionalai, visuomenės lyderiai. Per penkerius gyvavimo metus mažeikietės jau yra įgyvendinusios daug rajono žmonėms reikalingų projektų.

Šeštadienį Renavo dvare Mažeikių Trečiojo amžiaus universitetas (TAU) drauge su bičiuliais ir susirinkusiais žiūrovais šventė savo sukakties penkmetį. Renginys truko net keturias valandas.

Gegužės 26 d. Mažeikių lopšelis – darželis „Žilvitis“, viena iš seniausių ikimokyklinių įstaigų mieste, atšventė gražų ir prasmingą jubiliejų.

Gyvybė – plati sąvoka, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tai nėra lyg 50 cm liniuotė, kuriai sulūžus, reikia pirkti kitą. Gyvybė neįkainojama, ji nelūžta, ji nesibaigia ties 50 metų skaičiumi žmogaus gyvenime. Gyvybė gamtos pasaulyje – nenuilstamas judėjimas, augimas, kurio neįmanoma sustabdyti pavienio žmogaus rankomis. Taip pat, jei nebūtų nuolatinio augimo gamtoje, nebūtų ir mūsų – žmonių, gyvūnų.

Bet kokia gyvybės forma pirmiausia yra slėpinys ir kartu dovana, kuria Kūrėjas dalijasi savimi su savo kūriniais. Žmogus yra pašauktas įdirbti pasaulio sodą (plg. Pr. 2,15) ir yra atsakingas už kūriniją, kuri turi tarnauti jo asmens orui ir jo gyvybei. O pats žmogus ypatingu būdu atsako už savo ir kito gyvybę ir ta atsakomybė tampa itin svarbi, kai žmogaus gyvybė yra ypač pažeidžiama: tai yra, kai ji yra pakeliui į regimą tikrovę ir kai ji palieka laiką, kad pasiektų amžinybę.

Teodora Jurčytė, akcijos „Renkuosi gyvybę“ savanorė:

Drąsiai galiu sakyti, kad ši iniciatyva tikrai labai viltingai nušvietė visą Lietuvą. Gražus sutapimas, kad mūsų Tėvynės žemėlapis yra beveik tokios formos, kokios yra ir kiekvieno žmogaus širdis. Taigi, mes visi – vieni mintimis, kiti tylos ar susikaupimo akimirkomis – sujungėme savo širdis.