Pasitaiko atvejų, kai vaikų elgesys tėvus gerokai nuvilia. Tik dažniausiai taip nutinka ne iš nežinojimo, kaip derėtų elgtis, o dėl to, kad vaikai nusprendžia pasielgti savaip. Tiems, kuriems rūpi išmokyti vaikus norėti elgtis taip, kaip dera, svetainėje psychologytoday.com amerikiečių psichologė Laura Markham siūlo pasinaudoti penkiomis nesudėtingomis strategijomis.

„Keliausit į Sibirą, visam likusiam gyvenimui, kol baltos meškos sudrąskys“, – su ašaromis akyse savo tremties istoriją prisimena Panevėžio rajono gyventoja BIRUTĖ GAILIŪNAITĖ-BANAITIENĖ. Aštuonerius metus su šeima Irkutsko srityje kalinta moteris vaikystę paskyrė kovai su badu, skurdu, šalčiu, nelaisve ir mirtimi.

Žinomą vokalistą, dainų tekstų bei muzikos kūrėją, visuomenės veikėją Gabrielių Liaudanską - Svarą neretai matome prisidedantį prie mūsų šaliai svarbių darbų, prie kilnių socialinių akcijų. Šįkart, pakalbinę garsų muzikantą, jo paklausėme, kaip jam sekasi tvarkytis su savo emocijomis, o ypač su pykčiu. 

Nors nuo kraujo vėžio diagnozės jau praėjo ketveri metai, pasakojant savo istoriją, Stanislavai atrodo, kad viskas vyko lyg vakar. Moteris pamena intensyvų laikotarpį – darbas keliose darbovietėse, kiekviena diena buvo suplanuota bent pusmečiui į priekį. Toks tempas tada ją džiugino, jai patiko dirbti, turėti daug veiklos.

„Nebėk, nes nugriūsi“, „neimk, nes užsigausi“, „negalima“ – ar kada susimąstėte, kiek kartų per dieną vaikams pasakomas žodis „ne“? Tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorė, sveikatos psichologė Milda Kukulskienė sako, jog svarbu suvokti, kad esame tai, ką sakome. O jeigu norime būti mylintys ir mylimi, tai turi atsispindėti ir mūsų kalboje.

Ar vaikams žodį „ne“ turėtumėte sakyti rečiau nei suaugusiesiems? Ką daryti, kad žodžiu „ne“ neimtume manipuliuoti? Ar tikrai viskas aplink vaikus yra taip pavojinga? Apie tai leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė kalbėjosi su Milda Kukulskiene.

Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad Europoje vienas iš penkių vaikų patiria seksualinę prievartą realiame gyvenime arba viliojimą, priekabiavimą virtualioje erdvėje. Tyrimų duomenimis, net 85 proc. nepilnamečių nukenčia nuo artimo arba pažįstamo žmogaus, tačiau tėvai savo vaikus dažniau įspėja saugotis nepažįstamųjų.

Nors kartais atsisakyti gautų pasiūlymų sunku, juos priėmę vėliau gailimės ir planus atšaukiame, rašoma interneto svetainėje huffingtonpost.com. „Manoma, kad lengviau pasakyti „taip“ nei patirti nejaukumą atsisakant“, – sako Los Andželo psichologė Sophie Chiche. Vis dėlto, kaip laikytis susitarimų su kitais, kad nereikėtų aukoti laiko sau?

Galima teigti, kad atėjo laikai, kai džiaugiamės praleidę progą kažką nuveikti. Žavimės mintimi penktadienio vakarą leisti susisupus į antklodę ir jaučiamės laimingi būdami vieni, užuot būdami draugijoje.

Paauglystė – dar vienas iššūkių laikotarpis, neraminantis daugelį tėvų. Kaip bendrauti su vaiku, kuriam tėvų nuomonė tampa nebe tokia svarbi? Ką daryti, kai paauglys sugriauna jūsų pasitikėjimą? Kaip spręsti konfliktus ir pagerinti tarpusavio santykius, kurie šiuo laikotarpiu darosi vis labiau įtempti? Ar nevaldomas paauglio pyktis gali signalizuoti apie depresiją? Kaip valgymo sutrikimai susiję su emocine būsena ir pasitikėjimu savimi? Galiausiai, kaip palaikyti ir padrąsinti vaiką, žengiantį į suaugusiųjų pasaulį?

Augant vaikui, tėvai neretai susimąsto, kuria kryptimi jį reiktų pakreipti – sporto, meno, ar palaukti, kol vaikas pats apsispręs. Irklavimo treneris Ovidijus Manomaitis sako, kad kiekviena auganti asmenybė yra talentinga, o popamokinė veikla yra reikalinga, norint tinkamai formuoti vaiko požiūri, ugdyti vertybes bei integruotis į visuomenę.

Vis daugiau Lietuvos piliečių palieka šalį ir laimės ieškoti leidžiasi į užsienio šalis. Tai rodo ir statistiniai duomenys, kad emigracijos skaičius kasmet kyla. Dalis emigravusių žmonių užsienį prilygina pasakai žemėje, o kita dalis pripažįsta, kad emigranto duona nėra tokia lengva. Dvejus metus emigracijoje gyvenanti ir darbo patirties įgavusi Vokietijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) muzikos mokytoja REGINA VAIDOGIENĖ sako, kad gyvenimas svetur nėra lengvas, o emigracija dažnai žlugdo žmonių talentus.

Naujausi tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje tik 19 procentų vyrų teigiamai atsako į klausimą: „Ar skiriate bent valandą savo vaiko ar pagyvenusio šeimos nario priežiūrai?“ Nustatyta, kad vidutiniškai lietuviai vyrai savo tiesioginiam darbui ir namų priežiūrai skiria 55 valandas per savaitę, o moterys – 64. Vaikų priežiūrai moterys skiria gerokai daugiau laiko nei vyrai: šeimose, auginančiose vieną vaiką iki šešerių metų amžiaus, mama jo priežiūrai skiria 24,7 proc. daugiau laiko nei tėtis; šeimose, turinčiose du vaikus, kurių vienas dar nėra sulaukęs šešerių metų, mamos ir tėčio laiko, skiriamo vaiko priežiūrai, skirtumas išauga jau iki 25,6 proc. Šeimose, auginančiose tris vaikus, mama vaikų priežiūrai skiria 35,7 proc. daugiau laiko nei tėtis. 

Po skyrybų ar kitais atvejais, kai vaiko tėvai gyvena skyriumi, pasitaiko situacijų, kai vienas iš tėvų neleidžia kitam matytis su vaiku. Ką tokiu atveju reiktų daryti?

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai pabrėžia: tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nepaisant to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. Vaikas turi nuolat bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur jie gyvena.

Psichikos liga sergantis asmuo dėl fiziologinių sutrikimų jaučia neigiamus jausmus, kurie lemia jo pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Nors daugeliu gyvenimo momentų, išskyrus psichozę, asmuo gali adekvačiai įvertinti esamą situaciją, savo jausmų pasireiškimo įtakas, žmonių, su kuriais bendrauja, emocinę būseną ir mąstymo ypatumus, šis pažinimas ne visada suteikia ramybės potyrį, skatinantį vidinį harmoningumą.

Niekas negalėtų paneigti, kad šių dienų pasaulyje socialinės medijos atlieką ypatingą vaidmenį darant įtaką ir formuojant žmonių požiūrį į kultūrą, politiką, ekonomiką ir gyvenimą. Jos tapo, atrodytų, nepakeičiama gyvenimo dalimi ir yra plačiai paplitusios.

Sezoninė depresija gali būti diagnozuojama, jei dvejus metus iš eilės jos simptomai pasireiškia ir liaujasi tuo pačiu metų laiku, o likusiu metų laikotarpiu jų beveik nelieka, svetainėje psychologytoday.com rašo Nebraskos universiteto (JAV) profesorius psichologas Marvinas G. Knittelis. Be to, pabrėžia jis, nors šio tipo depresija žmones kamuoja rudens ir žiemos laikotarpiu, kartais ji gali pasireikšti ir pavasarį ar vasarą.

Interneto eroje pokyčių kaita tokia sparti, kad dažnas, dar nespėjęs įkopti į penktąjį savo gyvenimo dešimtmetį, kartais nusistebi, kad idėjos, pažįstamos iš jo praeities, galėjo būti sugalvotos dar anksčiau. Patarimas neskubėti išsiųsti pikto laiško, atidedant šį veiksmą rytdienai, yra aktualus ir šiandien, nors, atrodytų, lyg būtų atkeliavęs iš XIX a. romanų epochos. Rytdienos šviesoje kitaip vertinome situaciją, ir laiškas greičiausiai likdavo neišsiųstas. Dar kartą jį perskaitę, su palengvėjimu suplėšydavome į skutelius ir išmesdavome į šiukšlių dėžę. 

Naujas tyrimas atskleidė, kad kad jaunoms mergaitėms labai svarbus ryšys su tėčiu. 

Tyrėjai nustatė, kad mažiau vienišos tos pirmos-penktos klasės mergaitės, kurios su tėčiais palaikė artimesnius santykius.

„Nustatėme, kad artimesni tėčių ir dukterų santykiai dažniau apsaugo dukteris ir padeda joms greičiau pereiti vienatvės periodą“, – sakė Xin Feng, tyrimo bendraautorė ir Ohajo universiteto profesorė.

Vaikas, tik pradėjęs tarti garsus, jungti skiemenis ir kalbėti, džiugina šeimos narius. Deja, užsitęsus ar atsiradus garsų tarimo, sklandaus kalbėjimo, balso valdymo ar kalbos trūkumams, dažnai nustatomi kalbėjimo ir kalbos sutrikimai, kurie tiek ikimokykliniame amžiuje, tiek mokykloje lemia specialiuosius vaikų ugdymosi poreikius.

Leidykla „Kitos knygos“ neseniai išleido rašytojo ir Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus knygą „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis". Tai antroji šio autoriaus, kurį jau spėjo pamėgti skaitytojai, knyga. 2016 m. buvo išleista pirmoji D. Pocevičiaus knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų", kurios leidimas buvo pakartotas kelis kartus. Naujoje savo knygoje D. Pocevičius į pokarinio Vilniaus gyvenimą žvelgia be ideologinių akinių ir stereotipų, jį domina paprastų vilniečių gyvenimas.

Lenkų režisieriaus Krystiano Lupos pranešimas, perskaitytas Jaunimo teatro surengtoje konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“ 2018 m. balandžio 28 d. Parengė Audronis Liuga.

Stipriai išgyvenu Jeano-Paulio Sartre’o teiginį apie atskirų žmonių ar jų grupės, puoselėjančios troškimą gyventi laisvą ir kūrybingą gyvenimą, priklausomybę nuo valstybės aparato. Žmogus siekia laimingos raidos harmonijoje su tuo, ką jaučia savyje: būtent raidos proceso, kuris yra reikalingas, kuriam esi reikalingas pats, bet taip pat reikalinga tinkama aplinka, kurią galima pavadinti kraštu, kuriame gyvenu. Tai gali būti ne viena valstybė, bet kažkas plačiau. Sakykime, Europa. Taigi, Sartre’as teigė, kad egzistuoja ribinė poliarizacija tarp valdžios, kuri nori išlaikyti status quo, kai valdžią gauna, ir menininko. Valdžia siekia padidinti savo saugumą ir sustiprinti galias. Tai visada yra judėjimas atgal, ne į pokyčius, o į esamos situacijos išsaugojimą. Nepaisant to, kokiu būdu valdžia buvo pasiekta. Tai būdinga ir reformatoriams, nes kai jie atsiduria valdžioje, kažkaip tampa konservatoriais. Nors šiandieniniame pasaulyje politinė kairė ir dešinė praranda savo prasmę, kokia buvo anksčiau, menininkas išlieka kairėje pusėje, jis siekia pokyčių. Siekia iš esmės to paties, ko ir visa žmonija, nes pokyčių siekis įrašytas žmogaus genetikoje.

Daugelis tėvų ima nerimauti pastebėję savo vaikų savanaudiškumą. Visi nori, kad jų vaikai rūpintųsi kitų žmonių gerove, būtų švelnūs ir atjaučiantys. Kaip išmokyti mažuosius dalintis, suprasti kito žmogaus jausmus ir būti empatiškais? Pasak specialistų, už empatiją atsakinga pagrindinė smegenų dalis ankstyvoje vaikystėje vis dar būna nesusiformavusi. Todėl empatijos bei dėmesingumo, kaip ir kitų esminių pozityvaus proto gebėjimų (valdyti emocijas ir savo elgesį, nepalūžti susidūrus su problemomis, suprasti save ir priimti teisingus sprendimus) reikia mokytis.

Šiandien Paneriuose tvyro sakrali ramybė – vėjas švelniai įsiūbuoja pušų viršūnes, retkarčiais atnešdamas bėgiais riedančių traukinių gausmą. Bevaikštinėdamos vingiuotais memorialo teritorijos takais išgirstame guvius amerikiečių turistų balsus. Susidūrus su jais akis į akį, vienas vyrukas mums mosteli ranka rodydamas garbaus amžiaus vyro pusėn ir sušnabžda: „This man is the survivor of Kaunas ghetto“ (liet. Šis žmogus išsigelbėjo iš Kauno geto).

Kviečiame skaityti vyskupo Roberto Barrono kalbos santrauką, sakytą per Pasaulinį šeimų susitikimą Airijoje. Komentuodamas popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo „Amoris Laetitia“ (toliau AL) 7–9 skyrius, jis kalba apie šeimą kaip dorybių ugdymo ir tinkamo naudojimosi laisve mokyklą.

Atrodytų – išeini į pensiją ir pagaliau gali sau leisti atsipalaiduoti ir pradėti džiaugtis sąžiningai užtarnauta laisve. Deja, nemažai į pensiją išėjusių žmonių panyra į depresiją. Kodėl taip atsitinka ir ką daryti, norint to išvengti, svetainėje verywellmind.com aptaria bendruomenės sveikatos ugdymo specialistė Nancy Schimelpfening.

Rugpjūčio 20 d. minėjome 105-ąsias garsios edukologės, lietuvių literatūros tyrinėtojos Meilės Lukšienės gimimo metines. Šiai asmenybei visą gyvenimą rūpėjo lietuvių tautos išlikimo klausimai, jos nacionalinė kultūra ir švietimas. Teigdama, jog tik savame tautos pasaulyje, savoje kultūroje, savoje tautinėje mokykloje išaugęs žmogus gali tapti harmoninga ir stipria asmenybe, ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad tik tokie žmonės galės sukurti ant tvirtų pamatų stovinčią ir klestinčią valstybę.

Recenzija perpublikuojama iš penktojo žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ 2018 metų numerio.

Marius Burokas, Švaraus buvimo: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, 103 p., 800 egz. Dailininkė Deimantė Rybakovienė

Jei tėvai būsimam mokiniui sako, kad mokykloje sunku – vaikas pradės nerimauti ir adaptacija bus sunkesnė, sako šeimos psichologas Aleksandras Segal. Be to, priduria specialistas, žmonių, patiriančių pastovią įtampą, kognityviniai įgūdžiai – mąstymo greitis, atmintis, dėmesys, išmokimo procesai – silpnėja. „Svarbu, kad vaikas eidamas į mokyklą jaustų palaikymą ir užnugarį“, – tikina psichologas.

Prieš 25 metus, kai šv. popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje, tų dienų Lietuvai buvo tariama „Liudykime Kristų“. Dabar popiežius atvyksta į Lietuvą, su kuria nori pasikalbėti apie viltį remdamasis šia šv. Rašto eilute „Kristus Jėzus – mūsų viltis“. Kun. Mozė Mitkevičius, popiežiaus vizito jaunimo giesmės vaizdo klipo kūrybinės komandos narys, dalinasi, kaip ši eilutė siejasi su jaunimo gyvenimu.

Labai tikėtina, kad šiuo metu stengiatės atsikratyti kokio nors seno įpročio arba prisijaukinti naują. Bet įpročius numarinti sunku – kartą išmokus važiuoti dviračiu, smegenys niekada nepamirš, kaip tai daroma, CNN naujienų portale rašo sveikatos temų apžvalgininkas Davidas G. Allanas. Beje, priduriama tekste, tyrimai rodo, kad tam tikram veiksmui virsti įpročiu prireikia 66 dienų.

„Meilė nėra vien geismas ir žemiausias pasitenkinimas, meilė – kai visas organizmas ir dvasia, ir siela skamba“, – rašo dvasininkas ir rašytojas Algirdas Toliatas knygoje „Gerumo liūnas“. Toliau rašytojas primena, kad meilė yra kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja, nesidžiaugia neteisybe, ji su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria ir niekada nesibaigia. Kiekvienam paprastam žmogui iškyla klausimas ar įmanoma pasiekti tokią besąlygiškos meilės formą?