Apie neigiamus vaiko jausmus ir rizikingą elgesį gali byloti ne tik nekontroliuojamos emocijos, bet ir tyla arba nuolat išsakomas „ne“.

Juk vieni vaikai kenčia garsiai, o kiti – pasineria į tylą, patempia lūpą, juos užklumpa baimės priepuoliai, prasta nuotaika, jie užsisklendžia savyje, tampa pikti ir irzlūs. Kaip tinkamai reaguoti į vaiko užsisklendimą ir nuolat kartojamą „ne“ („nenoriu“, „nežinau“, man „nesvarbu“, „nerūpi“)? Kodėl vaikai taip elgiasi ir kaip pelnyti jų pasitikėjimą?

Visi norime, kad mūsų vaikai užaugę taptų laimingais ir gerais visuomenės piliečiais. Augdami vaikai it kempinės sugeria tai, ką jiems suteikia geri mokytojai ar aplinkybės, tik bėda, kad kartais aptingstame jiems vadovauti. 

Paradoksalu: svajodami apie gražesnę ateitį, įsisukame į nesibaigiančių siekių ir tikslų rutiną, pamiršdami, kad gyvenimas vyksta čia ir dabar. Turime gražesnius namus, tačiau juose praleidžiame vis mažiau laiko, esame turtingesni, tačiau vis rečiau nuoširdžiai mėgaujamės gyvenimo teikiamais malonumais.

Politikos mokslų bakalaurės Emilijos Karčevskos kalba, pasakyta per Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto diplomų teikimo šventę, gegužės 22 d.

Gerbiami Vilniaus universiteto ir mūsų bendruomenės nariai, brangūs Instituto darbuotojai, mieli bendrakursiai, mylimi svečiai!

Viešojoje erdvėje vis dažniau girdime kalbant apie emocinę sveikatą, emocinį intelektą, jo svarbą gyvenime, darbe ir įtaką savijautai. Suprantame, kad tai yra naudinga ir svarbu, tačiau konkrečios reikšmės neapčiuopiame.

Kas yra emocinė sveikata, kaip ją gerinti, rūpintis ir pasiruošti gyvenimo sukrėtimams?

Gegužės mėnesį po pateikimo LR Seimas pritarė siūlymui „suteikti valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva““. Po savaitės nuo pateikimo Seimo Kultūros komitetas pritarė šiam siūlymui. Labai tikėtina, kad bendrija „Romuva“ įgis valstybės pripažinimo statusą. Tai nereiškia, kad ji įgis tą patį statusą kaip tradicinės religijos, tačiau valstybė suteiks jos „dvasininkams“ socialines garantijas, ji galės kaip religinė bendrija gauti paramą iš valstybės „kultūrai ir švietimui“, gauti kitų valstybės teikiamų lengvatų, eterio laiką apeigoms transliuoti per visuomeninį transliuotoją, galės mokyti šios religijos mokyklose tėvams prašant, netgi sudaryti teisiškai pripažįstamas santuokas ir pan. Suteikdama tokį statusą, valstybė pripažįsta tokios religinės bendrijos „dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą“ kaip valstybiškai reikšmingą ir svarbų.

Linos Vėželienės „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ visais atžvilgiais ženkli knyga. Ne vartant knygos puslapius, o vartaliojant kietai suspaustus viršelius – kitaip tariant, ieškant, į kokią kultūros lentyną tą knygą padėti, galima pasidairyti po pačią spintą ir atrasti voratinkliais aptrauktų kerčių, kurių niekas nejudina, nes, kaip sakė vienas populiarus vokietis, Dievas mirė.

Pasakykite, kaip planuojate savo laiką, o psichologai pasakys, koks jūs ir ar labai laimingas esate. Laiko planavimas ir savijauta yra susiję, todėl kartais verta nusisegti laikrodį, portale psychologytoday.com rašo apžvalgininkė Wendy L. Patrick. Anot jos, skirtingi planavimo įpročiai lemia skirtingą žmonių pasaulėžiūrą bei būdą.

Prasidėjus vasarai, daug Lietuvos žmonių kviečiami dalyvauti draugų ar giminių vestuvių ceremonijose. Tai labai graži ir jaudinama akimirka, kai jaunieji žengia prie altoriaus ir dažnai su ašaromis akyse taria ir priima mylimojo ištartus žodžius: „Prisiekiu visada tau būti ištikimas(a): kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.“ Tai gražiausi kada nors ištarti dviejų vienas kitą mylinčių asmenų žodžiai. Kam jie reikalingi? Kokią reikšmę turi santuokos įžadai?

Visame pasaulyje skyrybos tampa vis dažnesniu reiškiniu. 2015-ųjų metų duomenimis, Lietuvoje šimtui santuokų teko 42 skyrybos, tuo tarpu, pavyzdžiui, Švedijoje, šis skaičius siekė 47.[1] Šeimose, turinčiose vaikų, po skyrybų neišvengiamai kyla klausimų, kokia gyvenamoji aplinka jiems būtų palankiausia. Viename tyrime buvo apibendrinti per beveik trisdešimt metų vykdyti tyrinėjimai apie vaikų būklę ir šeimos struktūrą.[2]Kelios iš minėtų išvadų rodo, kad tėvų skyrybos gali paveikti vaiko emocinio ir ekonominio saugumo pojūtį, psichologinį, socialinį brendimą, požiūrį į seksualumą, akademinius pasiekimus, religinius įsitikinimus bei kitus asmenybės bruožus.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo neįprasta: susidūrus su didžiausiomis gyvenimo problemomis, išsipasakoti visiškai nepažįstamam žmogui. Vis dėlto 20 metų veikiančios suaugusiesiems skirtos emocinės paramos „Vilties linijos“ psichologės pripažįsta: artimieji neretai pačioje sunkiausioje situacijoje nemoka deramai išklausyti ir priimti visų žmogaus emocijų. Kiti iš tiesų neturi net tų artimiausiųjų, kuriems galėtų pasipasakoti. Užslėptos ir užgniaužtos emocijos tūno mumyse ir toliau „skauda“ – nesulaukus pagalbos kyla minčių apie savižudybę...

Florenciją į Vilnių iškeitęs keturiasdešimtmetis italas Federico Baglini džiaugiasi lietuvišku klimatu, didesnėmis galimybėmis, ramesniu gyvenimo tempu ir lengvu susisiekimu. Pasak Toskanoje gimusio ir Sicilijoje augusio Federico, Florencija nuostabi tol, kol joje lankaisi kaip keliautojas. Joje apsigyvenus, kasdien tenka brautis pro turistų minias, o vasaromis dėl 40 laipsnių siekiančio karščio užmigti įmanoma tik kondicionuojamoje patalpoje. Nors tai tik detalės, italui gyvenimo kokybė Vilniuje apsivertė aukštyn kojomis.

32 metų Bostono gyventojas Mikas, kiekvieną rytą vykdamas į darbą, po liežuviu pakiša oranžinę tabletę, aštriu citrusų skoniu užpildančią jo burną. Tabletėje esantis buprenorphinas, lėtai tirpstantis jo burnoje, padeda Mikui, 10 metų kentusiam priklausomybę heroinui, dirbti aukštos kvalifikacijos darbą, gyventi puikiame bute ir planuoti vestuves. Tačiau Miko darbovietėje niekas nežino apie šią mažą oranžinę piliulę. 

Šių laikų visuomenėje, daugėjant skyrybų atvejų, dažna pora ryžtasi gyventi ir bendrą ateitį kurti nesusituokus. Toks jaunų žmonių pasirinkimas neretai rodo baimę įsipareigoti ar galbūt neapsisprendimą. Tačiau Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios rektorius kunigas Vidmantas Šimkūnas SJ sako, kad santuoka, paremta meile ir atsakomybe, yra aukščiau už visas bažnytines normas, o tuoktis gali net ir skirtingų religijų asmenys. 

„Turėk vaizduotės“, – turbūt ne kartą teko išgirsti, o gal net ir sakyti šiuos žodžius. Jie  lengvai ištariami, bet sukelia daugybę klausimų. Iš kur gauti tos vaizduotės? Kam ji reikalinga? Ar reikėtų išsigąsti, jeigu vaikas turi įsivaizduojamą draugą? Kaip knygų skaitymas lavina vaizduotę? Apie tai leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė kalbėjo su Vilniaus psichoterapijos studijos gydytoja psichoterapeute bei vaikų ir paauglių psichiatre Gabriele Subačiūte. 

Konstruktoriai yra viena nuostabiausių ir lanksčiausių veiklų jūsų vaikui. Tai žaislai, turintys platų įgūdžių lavinimo diapazoną: rankų judesių koordinavimas, loginis mąstymas bei nuoseklaus kūrybiškumo įgūdžiai. Konstruktoriais smagu žaisti kartu su draugais, tėvais ir netgi vienam. Žaidžiant su draugais ugdomi bendravimo įgūdžiai ir komandinis darbas. Statant vienam gerinama koncentracija ir keliamas pasitikėjimas savimi.

Jis visa daro nauja: Dangų ir Žemę ir visa, kas tau brangu/ John Eldredge. Iš anglų kalbos vertė Simonas Kiela. – Vilnius: VšĮ „Abigailė“, 2018

Knygų „Žavingoji“ ir „Laukinis širdyje“ autorius Johnas Eldredge’as kviečia atidžiau pažvelgti į stulbinamą Dievo pažadą atkurti Dangų ir Žemę. Dalinamės knygos ištrauka.

---

AR TIKRAI YRA UŽ VISKĄ STIPRESNĖ VILTIS?

Britų menininkė Lilias Trotter rašė: „Mūsų pasaulyje daugelio dalykų pradžia – juos pamatyti. Prieš mus – nuostabus, įmanomas gyvenimas“.

Lietuvos švietimas išgyvena nuolatinę reformų kaitą. Kiekviena partija, atėjusi į valdžią, imasi įgyvendinti savo švietimo viziją, kartais visuomenei taip ir nepaaiškinant, koks tokios vizijos tikslas. Nesibaigiančios reformos kelia nemenką chaosą, nuo kurio pavargę jaučiasi Lietuvos mokytojai, mokiniai ir jų tėvai. „Mes, nevyriausybinė organizacija, gyvename „nuo rinkimų iki rinkimų“. Žinome, kad atėjus naujai partijai dvejus metus sėdėsime ramiai. Praėjus dvejiems metams bus pradėtos kurti darbo grupės, nuo kurių žmonės jau pervargę“, – sako Daina Šiekštelytė-Valkerienė, nevyriausybinės organizacijos „Kitoks vaikas“ atstovė.

Vadovaujantis naujausiomis psichikos sveikatos srities mokslinių tyrimų duomenimis ir psichologų parengtomis psichologinės praktikos gairėmis teiginys, jog žmogaus lyties nustatymo teisinis pagrindas yra genetiškai nulemta žmogaus lytis, jau yra laikomas pasenusiu.2015 metais Pasaulio medikų asociacijos pareiškimas, kad kiekvienas asmuo gali nustatyti savo paties lytį,  kelia daugybę diskusijų, kurių dalyviai renkasi skirtingas radikalias pozicijas. Tačiau ar nepaskęsta tose diskusijose kančia žmonių, kurie čia ir dabar išgyvena savo lytinės tapatybės krizę? 

Pakilus temperatūrai keliaujame pas šeimos gydytoją, suskaudus dančiui – pas stomatologą. O ką darome sušlubavus psichinei sveikatai?

„Vilties linijoje“ dirbančios psichologės pastebi, jog vis dar gajus, rodos, iš sovietinio laikotarpio atėjęs stereotipas, kad apsilankymas pas psichologą tarsi uždės kažkokią neigiamą žymą visam gyvenimu. O kokia alternatyva? Apleidus ligą ar supūliavusį dantį galima ir gyvybę prarasti. O kas su mumis vyksta, kai apleidžiame psichinę sveikatą?

Jeigu jūsų santykiai su aplinkiniais prasti, vadinasi, atėjo metas susitaikyti su mama, žurnale „Psychology Today“, teigia santuokos ir šeimos psichologė Andrea Brandt. Pasak jos, mama yra žmogus, kurio įtaka žmogaus temperamentui, savivertei, humoro jausmui, net požiūriui į gyvenimą yra milžiniška.

Minėdamas Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Nacionalinis transplantacijos biuras kviečia pagalvoti apie sergančius vaikus – apie visą šeimą užgulančius rūpesčius, skausmą, kurio niekas negali sumažinti. Šis straipsnis – apie širdies transplantacijos laukiančio berniuko šeimos išgyvenimus.

Kokia dovana pradžiugintų kiekvieną tėtį? Tiek knygos „Apkabink mane“ (leidykla „Nieko rimto“) herojams tėčiui lokiui ir sūnui lokiukui, tiek ir mūsų kalbintiems tėčiams atrodo, kad apkabinimas yra viena geriausių dovanų tėvo dienos proga.

Radijo stoties XFM laidoje „Lyderystės klubas“ svečiavosi „Krizinio Nėštumo Centro“ vadovė Zita Tomilinienė, kuri pasakojo tiek savo, tiek savo įkurto centro įkvepiančias istorijas. Tiesa, šiose istorijose Zitą visada lydėjo Dievo žodis ir žinojimas, kad Jis šalia.

Įvairūs stereotipai apie protinę negalią turinčius žmones yra viena iš kliūčių siekiant darnios jų integracijos į visuomenę. Išsikelkime asmeninį tikslą mažinti šių žmonių atskirtį ir siekime jo įgyvendinimo keisdami požiūrį. Pradėti galime pasitikrindami, ar nelaikome mitų apie protinę negalią turinčius žmones aksiomomis?

Ką daryti, kad vaikas būtų laimingas, ir tėvai patenkinti? Minėdami Tarptautinę vaikų gynimo dieną, pristatome 10 psichologės Sherrie Campbell patarimų, kuriuos reikėtų nuolatos sau priminti, jeigu turite atžalą.

Meditavimas padeda atsipalaiduoti. Dažniausiai meditacija suprantama kaip visiškos ramybės ir susitelkimo būsena, kada žmogus siekia atsipalaiduoti ir atsiriboti nuo jį supančių problemų ir sunkumų. Jeigu jus domina galimybė medituoti ir norite padėti, štai keletas patarimų, kurie padės tai padaryti:

Kaip elgtis, jei vaiką parduotuvėje ištinka isterijos priepuolis? Ką daryti, kad tokios situacijos nesikartotų? Pagaliau – kaip kylančias emocijas suvaldyti patiems tėvams? Tai – klausimai, į kuriuos atsakymų ieško bemaž kiekviena vaikus auginanti šeima.

Paauglystė – dar vienas iššūkių kupinas laikotarpis, neraminantis daugelį tėvų. Kaip bendrauti su vaiku, kuriam tėvų nuomonė tampa nebe tokia svarbi? Kaip „atlaikyti“ sunkius pokalbius ir santykių dramas? Ką daryti, kai paauglys sugriauna jūsų pasitikėjimą? Dalinamės 5 efektyviais patarimais iš neseniai pasirodžiusios bestselerių autoriaus Josho Shippo knygos „Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį“ (Leidykla „Vaga“, 2018, iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė).

Panašu, kad mūsų svajonės gimsta gana anksti, t. y. mūsų vaikystės pasaulyje. Kai mūsų siela ima susipažinti su aplinkiniu gyvenimu, jau tada kiekvienas reaguojame į jį savitai, nepakartojamai.