Šiandien kalbuosi su drąsia moterimi, kuri ne vienus metus sirgo depresija, o pajutusi pirmuosius simptomus ne tik nebijojo kreiptis pagalbos, bet apie savo patyrimą papasakojo artimiesiems ir kolegoms. Žvelgdama atgal moteris sako, kad daugelio šalia jos tuo metu buvusių žmonių požiūris į ligą ir kančią pasikeitė – jie tapo jautresni, supratingesni. 

Paklausta, kaip kovoti su milžiniška žiniasklaidos ir grožio industrijos įtaka vaikams ir jaunimui, Universitetinio valgymo sutrikimų centro vadovė gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Brigita Baks sako: „Kiekvienas iš mūsų – ne tik informacijos vartotojas, bet ir jos kūrėjas. Kokius įrašus skelbiate „Facebooke“? Kokias pastabas sakote apie žmonių išvaizdą? Kaip elgiatės namuose? Ar mama stovėdama prie veidrodžio (ir šaldytuvo) dūsauja, kad vėl sustorėjo? Sportas, judėjimas – džiaugsmas ar kančios sinonimas?“ Jos žodžiai skatina susimąstyti, kad mes patys galime daug ką pakeisti.

Vieną popietę žurnalas „Magnificat“ vaikams“ su grupele vaikų užsuko į vieną tokį, labai tokį, teatrą, kad sužinotų, ką teatras veikia paprastą darbo dieną, kai nėra žiūrovų ir nevyksta spektakliai. Knietėjo praskleisti teatro paslapties širmą ir sukišti nosis į pačių pačiausią spektaklio virtuvę. Užsukti mums buvo labai pakeliui Keistuolių teatras.

Suprantu, kad tema yra labai asmeniška ir jautri, bet gal šios mintys pasieks tą, kuriai aš rašau. Tai moteris, kuriai dabar sunku, nes reikia padaryti sprendimą: pasilikti kūdikį ir gimdyti, ar ne. Gal ji labai jauna, gal netekėjusi, gal bijo nuvilti tėvus… Gal tai vienos nakties nuotykis, gal aistros nesuvaldymas, o gal jau yra trys ar penki vaikai ir sekančio nebeturės jėgų auginti, išlaikyti viena. O gal tiesiog pavargo, gal pavargo nuo gyvenimo ir norisi tiesiog būti taip, kaip supranta, kad reikia būti.

Kaip suderinti discipliną ir kūrybingumą? Kaip vaikui neapriboti mąstymo atvirumo? Tokius klausimus savo mokymuose tėvams vizionieriams kelia filosofas Kristupas SABOLIUS. Pats būdamas tėvas ir turėdamas galimybę mokytis iš savo vaiko, jis dalijasi teorine ir praktine patirtimi su kitais tėvais, susidūrusiais su vaiko vaizduotės ugdymo problematika. Šiame pokalbyje jis svarsto įpročių permąstymo kiekvienai naujai kartai reikšmę ir primena, kad būtent vaizduotės vystymas įgalina regėti naujų perspektyvų.

Niekada negalvojau, kad turėsiu tatuiruotę. Mano požiūris į jas visuomet buvo konservatyvus. Aš pati save nustebinau, kai suburtą vietinių tėvų grupę nukreipiau į ,,Captain Savage” tatuiruočių saloną, kur praėjusią savaitę pasidariau savo pirmąją. Dabar aš didžiuojuosi turėdama tatuiruotę su trimis strėlių smaigaliais, kuri parodo, jog aš pažįstu ir myliu žmogų, turintį Dauno sindromą. Tas žmogus yra mano ketvirtasis vaikas – 14 mėnesių dukra Iva.

Roletai – vis daugiau langų puošianti uždanga. Dėl augančios paklausos sukurta skirtingų ritininių užuolaidų atmainų. Individualiuose namuose ir biuruose populiarūs specializuoti roletai stogo langams, plastikiniams, mediniams langams. Reikšmingi privalumai ir paprastas roletų montavimas vilioja tokią langų uždangą pasirinkti įvairios paskirties kambariuose – nuo virtuvės iki miegamojo.

Iš Mažeikių į Vilnių studijuoti atvykęs Donatas teigia, jog sostinė jam paliko išties didelį įspūdį. Čia gyvena jo krikštatėviai, todėl kartais vaikinas lankydavosi sostinėje. Visgi, pasak Donato detaliau su miestu jis susipažino tik studijuodamas.

Norint suprasti šiandien Europoje, o ir visame pasaulyje vykstančius socialinius procesus, susijusius su tapatybės sąvoka, jau nebegalima apsiriboti dviem įprastinėmis kategorijomis – uždarumo ir atvirumo. Yra būtina įvesti trečią kategoriją, kuri, šalia uždarumo ir atvirumo, apibūdintų dar vieną valstybinės, tautinės, religinės ar kitokios tapatybės supratimo ir išgyvenimo būdą mūsų laikais ir kurią būtų galima vadinti „kiaurumu“. Būtent kiaurajai tapatybei čia norėčiau skirti didžiausią dėmesį, ieškodamas jos santykio su atvirumu ir uždarumu bei bandydamas suprasti, kaip ji paveikė šiandienę Europos būklę. Pradžioje tik trumpai priminsiu, ką reiškia uždaroji ir atviroji tapatybė.  

Neseniai miręs 99-erių sulaukęs Billy‘is Grahamas buvo ne tik populiariausias pasaulyje pamokslininkas, meldęsis su JAV prezidentais, bet ir ištikimas vyras. Jo ir Ruth Graham santuoka truko 63-ejus metus, jie užaugino penkis vaikus.

Jau pats temos formulavimas nurodo, kad nestosiu nė į vieną iš pagrindinių ideologinių pozicijų lytiškumo klausimu. Todėl, kad nei vien biologinė lyties samprata, nors mes ją kažkodėl tapatiname su „sex“ ir šiandien vadiname biologine lytimi (jai jau radome ir lietuvišką atitikmenį „gimtis“), nei vien konstruktyvistinė „gender“ samprata, kuri šiandien įvardijama kaip socialinė lytis, nebus mano svarstymo prieigomis.

Kovo 15 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje konferencijoje „Meno edukacija: patirtys ir iššūkiai“, skirtoje Justino Vienožinskio dailės mokyklos 60 metų jubiliejui, šios mokyklos direktoriaus Algio Lankelio skaitytas pranešimas.

Onutė tik tyliai prašydavo neišeiti, dar paskaityti jai eiles“: maltiečių savanorės pasakojimas, kaip 90–metės aklos, vienišos senutės priežiūra atnešė jai neįkainojamą dvasinį patyrimą.

Pradedame videointerviu ciklą „Pažinti reikia drąsos“ apie svetur gimusius, bet su Lietuva gyvenimą nutarusius susieti žmones.

44-erių sirų kilmės Fouzi ALHARIRI savo gimtinę Siriją, kaip pats sako, visuomet nešiojasi širdyje, tačiau paklaustas, ką vadina savo namais, ištaria Lietuvos vardą. Mūsų šalyje jis jau 24 metus. Plačios šypsenos, šiltų akių Vilniaus greitosios pagalbos stotyje dirbantis Fouzi akimirksniu sužavi pozityviu požiūriu. „Toks buvo mano auklėjimas – visada pozityviai žiūrėti į gyvenimą, net į priešus. Žmogus turi daugiau gerumų negu blogumų“, – sklandžia lietuvių kalba sako jis.

 Nors neįmanoma pagrįsti pareigos mylėti tautą (nes tai reikštų, kad reikia pagrįsti pareigą bet kuriam asmeniui būtinai kurią nors bendriją laikyti sava, išgyventi tam tikrą ryšį – kitaip sakant, išleisti įstatymą jausmui), tačiau galima parodyti, kodėl yra protinga ugdyti tautos meilę. Tautos meilės nuostata yra vertinga dėl dviejų priežasčių: ji pažaboja asmens egoizmą, be ko būtų vargiai įmanomas bendras sugyvenimas, taip pat suteikia kryptį ir tikslą kultūriniam bei politiniam gyvenimui. Nei protas, nei sąžinė nėra pakankamai stiprus motyvas paaukoti savo siaurus interesus dėl bendresnio intereso. Viena stipriausių visuomenes klijuojančių nuostatų yra meilė tautai ir/ar valstybei.

Skaitykite Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto rengiamo disputų ciklo „Pavojingos mintys“ vasario 15 d. susitikime „Tautos meilė – pražūtinga?“ nuskambėjusias kultūros istorikės prof. dr. Rasos Čepaitienės mintis. Jai oponavusios politologės doc. dr. Ingos Vinogradnaitės argumentus rasite čia. 

Lietuvoje gyvenantys musulmonai sudaro 0,1 proc. šalies gyventojų, tad daugelis lietuvių jų nėra pažinę. Tačiau beveik pusė lietuvių – 45 proc. sako nenorintys turėti kaimyno musulmono. Musulmonai Lietuvoje yra antra labiausiai nemėgstama etninė-religinė grupė po romų. Kas tai lemia ir kaip tai pakeisti?

Vasario 16-osios akto originalą suradęs profesorius Liudas Mažylis pripažįsta esąs aistringas kolekcionierius ir todėl nuolat lankosi įvairiuose sendaiktininkų ir antikvarų susibūrimuose.

„Kaskart lankydamasis tokiame renginyje tikiesi atrasti ką nors išskirtinio. Pripažinsiu, dar iki surandant aktą, vis pagalvodavau – o gal pavyks aptikti kokią užuominą, susijusią su pačiu aktu arba signatarais, kuri galėtų užvesti ant kelio“, – pasakojo profesorius, savaitgalį besiruošiantis apsilankyti didžiausiame Baltijos šalyse senturgyje „Laiko ratu“.

„Nuo didelio nuovargio, nuo karšto oro ir nuo stiklo degtinės, išgertos laive, mane suėmė miegas. Išsitiesęs ant nedidelės ir labai minkštos žolės užmigau taip kietai, kaip niekuomet nebuvau miegojęs. Miegojau gal apie devynias valandas, nes atbudęs supratau, kad visai šviesu. Norėjau atsikelti, bet negalėjau pasijudinti“, – taip Jonathano Swifto Guliveris pradeda savo pasakojimą apie patekimą į Liliputų šalį ir pažintį su mažaisiais žmogeliukais.

„Laimingas kunigas, jei jo asmenybė susiderina su pašaukimu, nes tuomet vidiniai išgyvenimai jo negniuždo ir veda į individualybės tobulėjimą.“ Kun. Vaclovas Aliulis MIC

Vaclovas Aliulis – iškilus Lietuvos dvasininkas, intelektualas, rašytojas, leidinių redaktorius, vertėjas, visuomenininkas, daug nusipelnęs Katalikų Bažnyčiai ir visai Lietuvos visuomenei. 

Laura ir Mantas yra ilgamečiai Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Vaikų dienos centro „Vilties angelas“ bičiuliai, tikriausiai taip būtų teisingiausia juos pavadinti. Mantas prieš dvidešimt metų, kada savanorystė dar nebuvo tokia madinga ir populiari, pradėjo savanoriauti vaikų dienos centre. Vėliau į draugystę su „Vilties angelo“ vaikais pakvietė ir savo žmoną Laurą. Jau septyneri metai jiedu dalyvauja programoje „Parama per atstumą“ ir finansiškai remia du vaikus, su kuriais draugystę kuria susirašinėdami laiškais.

Sudėtinga įsivaizduoti išsivysčiusią valstybę, kurioje skaitymo mastai mažėtų. Skaitymo procesas tyrinėjamas daugelį metų, bet skaitmeniniame amžiuje iškilo poreikis į skaitymą pažvelgti kitaip – per labai sparčios naujųjų technologijų pažangos prizmę. 

Taip teigia Aivaras Miliauskas, šiuo metu dirbantis socialinėje įmonėje UAB „Kauencraft“. Nuo vaikystės regėjimo negalią ir kitų sveikatos problemų turintį 40 metų vyrą likimas nelepino. Kaip ir jo dvylika brolių ir seserų, Aivaras užaugo internatuose. Nors išbarstyti po visą Lietuvą, tačiau ryšio neprarado. Dabar liko aštuoniese, todėl šeimą dar labiau brangina. Visi jie taip pat turi sveikatos problemų, tačiau nepasiduoda gyvenimo negandoms, kabinasi į gyvenimą. Aivaras didžiuojasi savo vyriausiu broliu Juozu, kuris buvo aktyvus sportininkas, dabar yra Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas, beje, taip pat yra dirbęs toje pačioje socialinėje įmonėje. Ir ne tik jis. Čia dirba ir Aivaro sesuo, brolio dukra, anksčiau yra dirbęs dar vienas brolis. Visi jie taip pat turi regėjimo ir kitas negalias.

Kalbant apie darbuotojų įvairovę organizacijoje, vis dažniau atkreipiamas dėmesys į kartų skirtumus. Nors ši tema susilaukia gana prieštaringų mokslininkų vertinimų, tačiau praktikams ji itin aktuali, nes darbo rinkoje pradeda dominuoti Y kartos darbuotojai, kurie apibūdinami kaip stipriai „kitokie“ nei jų pirmtakai.

Sociologas Vytautas Sakaitis pastebi, kad Kovo 8-osios šventė Lietuvoje gerokai transformavosi nuo sovietinių laikų ir įgijo kitokių formų, todėl jokios grėsmės visuomenei dėl jos šventimo neįžvelgia. Tuo tarpu prekybininkai pastebi, kad šventė neprilygsta didžiosioms metų progoms, bet yra gana aktyviai minima.

Kovo 2 dieną Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje įvyko konferencija „Lituanistika globalizmo vėtroje: ugdyti tautos kultūrą, stiprinti valstybę“.

Statistika skelbia, kad Lietuvoje kiekvienais metais apie 70 vaikų išgirsta gąsdinančią diagnozę – vėžys. Ligoninėje atsidūrusiems mažyliams tenka iškęsti ne tik kankinančias ir skausmingas medicinines procedūras, bet ir nuolatinį baimės ir nerimo jausmą. Daugelis tėvų, patys ištikti šoko, net nežino, kaip apie šią ligą kalbėtis su savo sergančiais vaikais.

Vokiečių dailininko Gerhardo Richterio darbai neturėtų patikti tradicinio meno gerbėjams – spalvos tarpusavy susimaišiusios, purvinos, o kompozicija nesuprantama, abstrakti. Tačiau šio abstraktumo gausu ne vien šiuolaikiniame mene – šis it veidrodis dažnai tik atspindi pasaulį, kuriame gyvename. 

Per vieną paskutinių organizuotų evangelizacinių renginių jaunimui išgirdau seniai girdėtą klausimą: „Kada bus laisvo laiko?..“ (Mat mūsų renginiuose tokio dalyko beveik nebūna.) Atsakymas paprastai toks, kad visas mūsų laikas yra laisvas – tiesiog pasirenkame jį praleisti tam tikra konkrečia forma (su tuo pasirenkame ir aplinkybes – tada jau reikia elgtis pagal vietinę dienotvarkę). 

Paklausta, ar išsiunčiau reikiamus dokumentus, nusišypsau ir nervingai sulinksiu. Skubu išsiųsti dabar pat. Vis dėlto pamelavau. Kolegė priėjusi paklausia, ar jai tinka naujieji akiniai. Nesvarbu, ką galvoju. Nenoriu, kad įsižeistų. Pameluoju.