„Neabejotini tikro Kristaus Kryžiaus požymiai tokie: romumas, gilus ramybės jausmas, meilė, pasirengusi bet kokiai aukai, didelis veiksmingumas, ištekantis iš paties Kristaus sužeisto Šono. Ir visada – akivaizdus džiaugsmas: džiaugsmas, kylantis iš žinojimo, kad tas, kuris tikrai atsiduoda, yra šalia Kryžiaus, ir, vadinasi, šalia mūsų Viešpaties.“ (Šv. Chosėmarija Eskriva, Kalvė, 772)

MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO – gerai pažįstama figūra Lietuvos slemo poezijos padangėje ir tinklaraščio „Praeis“ skaitytojams. Šiemet pasirodžiusi jo pirmoji knyga „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“ („Tyto alba“) vienus sužavėjo, kitus – galbūt papiktino atvirumu, nuogumu ir žiauriu humoru.

Per pastaruosius dešimtmečius pasaulis smarkiai pasikeitė, tačiau politikoje mes dažnai dar taikome senus instrumentus, teigia vienas iš europinės iniciatyvos Inovacinės politinės veiklos apdovanojimai kūrėjų Edwardas Strasseris. Jis Vilniaus politikos analizės instituto kvietimu viešėjo Lietuvoje. 

Viename šių metų Knygų mugės susitikimų iš rašytojo Tomo Venclovos lūpų nuskambėjo mintis, kad domėjimasis pasauliu nereiškia nesidomėjimu lietuvybe. Šiai minčiai pritarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, teigusi, jog, įsileidžiant daugiau pasaulio literatūros, nebūtinai tai turėtų vykti lietuvių literatūros sąskaita.

Alfie Evans – dar dviejų metų nesulaukęs berniukas, šiuo metu Liverpulio (Didžioji Britanija) „Alder Hey“ vaikų ligoninės pacientas, kurio tėvai jau daugiau nei mėnesį teismuose kovoja dėl jo gydymo bei gyvybės išsaugojimo. 

Privalomąjį lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą šiemet laikys 18 613 abiturientų – šiek tiek daugiau negu praėjusiais metais. Šįkart šalies jaunuolių laukia nemenki pokyčiai. Autorius, atskleidžiančius rašinio temą, jie galės laisvai pasirinkti iš visų lietuvių kalbos ir literatūros programoje nurodytų – 36 privalomų rašytojų. Nors pedagogai sako, kad šis pasirinkimas neberibos mokinių, tačiau tikina, kad pasiruošimas svarbiausiam egzaminui vis dar nevyksta sklandžiai bei atskleidžia, ko trūksta šiuolaikinės mokyklos programoje.

Savarankiško gyvenimo pradžia daugeliui jaunuolių sukelia nemažai iššūkių. Tačiau paliekančių globos namus jaunų žmonių pirmieji žingsniai nepalyginamai sudėtingesni.

Sulaukę pilnametystės jaunuoliai privalo atsisveikinti su tikrais namais spėjusia tapti institucija ir persikelti į kitą būstą. Vis dėlto socialinių bendrabučių eilės esti milžiniškos, o išsinuomoti atskirą būstą įgūdžių ir didelių pajamų neturinčiam jaunuoliui tampa itin sudėtinga. Jeigu jaunas žmogus tęsia mokslus, jis gali tikėtis mokymo įstaigos bendrabučio, tačiau ne visi nusprendžia juos tęsti.

Žmogaus polinkį depresyviai reaguoti į sudėtingas gyvenimo aplinkybes iš dalies lemia asmenybės tipas. Egzistuoja asmenybės tipai, išsiskiriantys tam tikromis ypatybėmis. Manoma, kad šie dalykai, panašiai kaip temperamentas, yra prigimtiniai. Todėl žmonės skirtingai reaguoja į įvykius.

Dauguma mūsų širdyje slepiame daugiau pykčio, nei drįstame prisipažinti. Dėl to gyvenime  nesugebame realizuoti savęs, nuolat jaučiame apmaudą ir sergame. Šioje knygoje dr. Raymondas Lloydas Richmondas aiškina gilumines pykčio ir atleidimo priežastis, parodo, kaip atsispiriant į kasdienio gyvenimo emocines žaizdas galima augti psichologiškai, pamoko, kaip tinkamai reaguoti į pyktį, kad jis nenuodytų gyvenimo ir neskaudintų artimųjų. Raymondas Lloydas Richmondas – klinikinės psichologijos mokslų daktaras, religijotyros mokslų magistras. Gilinosi į Jacques’o Lacano psichoanalizę, psichodinaminę psichoterapiją, kognityvinę elgesio terapiją ir hipnozę.

Mūsų aplinkoje nemažai gerų žmonių yra linkę duoti kitiems, dalytis. Tačiau kai kurie šią nuostatą suvokia kaip atgyveną. Jų manymu, tarp žmonių vyksta kasdienė kova dėl asmeninio išlikimo, tegul ne tiek biologiniu, kiek socialiniu atžvilgiu, tad pagelbėti kitiems yra neprotinga. Kuris iš tų požiūrių yra teisingesnis?

Translyčiai asmenys Lietuvoje susiduria su reikalingos medicininės ir psichologinės pagalbos stoka, patirdami diskriminaciją, atstūmimą, tapdami smurto ir patyčių aukomis, dažnai privedančiomis iki savižudybės. Lietuvoje tokiems žmonėms teikiama medicininė ir psichologinė pagalba kol kas nėra tinkamai reglamentuota. Nors Civiliniame kodekse yra įtvirtinta nuostata dėl asmens teisės pasikeisti lytį, specialus įstatymas šios nuostatos įgyvendinimui šią nuostatą nėra parengtas.

Telšių vaikų globos namai dalyvauja socialinio globėjo bandomojoje veikloje. Dabar juose yra dvi socialinių globėjų šeimos. Abi jos globoja po du mažamečius vaikus.

Vien 2017 metais Lietuvos statistikos departamento duomenimis susituokė apie 20,9 tūkstančiai porų. Tačiau negalima ignoruoti, kad tais pačiais metais buvo įregistruota ir 8,3 tūkstančiai ištuokų. Esant dideliam skyrybų skaičiui, nenuostabu, jeigu norinčių įsipareigoti visam gyvenimui jaunų žmonių galvose knibžda abejonės: ar sugebėsiu mylėti savo sutuoktinį ilgalaikėje gyvenimo perspektyvoje, ar būsiu mylimas po 10–20 bendro gyvenimo metų?

Gimdymo namuose klausimais kalbėti nenustoja nei politikai, nei gydytojai, nei mes. Mums tai yra aktualu: tai mūsų patirtis, išgyvenimai, galbūt ir mūsų vaikų ateitis.

Viešoje erdvėje sklando informacija apie Švietimo ir mokslo ministerijos rengiamą visos dienos mokyklos koncepciją. Neabejoju, kad dauguma tėvų entuziastingai pritaria labai praktiškai tokios mokyklos idėjai, padarysiančiai jų gyvenimą patogesnį – mažiau laiko ir kuro sąnaudų vežant vaikus iš mokyklos į būrelius, sumažėtų transporto spūstys. Kadangi visos dienos mokyklos koncepcija dar nėra aiški, kyla daug klausimų ir nerimo, kad šalia pozityvių dalykų ilgalaikėje perspektyvoje neapgalvotas tokios programos įgyvendinimas gali turėti ir liūdnų pasekmių.

Dažniausios priežastys, dėl kurių Vilniaus gyventojai praveria psichologo kabineto duris, būna susijusios su įtampa ir prislėgtumu, kuris patiriamas dirbant, mokantis, studijuojant ar atliekant karinę tarnybą, nuotaikos sutrikimais, gyvenimo pokyčiais, kurie užklumpa susirgus lėtine liga. Pasikonsultuoti su psichologu norima ir dėl santykių su vaikais, tėvais ar antrąja puse, išgyvenant skyrybas.

Stengsiuosi per daug nesiplėsti, nes iš tiesų savo straipsniu pateikėte daug puikių įžvalgų ir svarbių minčių apie šį naujos kartos karą, kuriame niekas nešaudo, o jei kažkur tolumoje ir pasigirsta patrankų aidai, dažno tai per daug nebejaudina, nes noras priešintis jau seniai būna nuslopintas. Tačiau negaliu sutikti su kai kuriomis išsakytomis mintimis, kurios tarsi bando paneigti vieno svarbiausių ginklų šių laikų informaciniuose mūšiuose – kritinio mąstymo – svarbą.

VšĮ „Orkestro studija“ daugiau nei prieš penkerius metus pradėjo inicijuoti kūrybinius-terapinius projektus „Scena“ (jų buvo keturios serijos: Scena I, Scena II, Scena III, Scena IV) ir „Aš žmogus ir darbe“ (trukęs dvejus metus) Paparčių Šv. Juozapo šeimos namuose, Lentvario vaikų globos namuose bei „Užuovėjos“ globos namuose Naujoje Vilnioje. Projektai skirti Lietuvos regionų globos namuose gyvenančių paauglių bei personalo pasaulėžiūrai plėsti, mokytis būti kartu, auginti emocinį intelektą, atliepti aktualias problemas ir kartu jas spręsti. 

Ar atsimenate, kada paskutinį kartą bendravote su sunkia asmenybe? Ar atvejį, kai kas nors stengėsi jus įskaudinti? Kaip jūs elgėtės? Koks buvo rezultatas? Ką galėtumėte padaryti, kad ateityje tokiose situacijose elgtumėtės mandagiai ir taikingai?

Savo žymiojoje knygoje „Ortodoksija“ Gilbertas Keithas Chestertonas rašė, kad pamišimas keroja ne vaizduotėje, o proto dirvoje. Anot jo, beprotis nėra žmogus, kuris neteko proto, tačiau žmogus, kuris neteko visko, išskyrus protą. Beprotis nėra tas, kuris trokšta galva pasiekti padanges. Beprotis esą yra tas, kuris visas padanges stengiasi sutalpinti savo galvoje.

„Kodėl reikia mokytis apie mirusius žmones?“ – šis mokinių užduotas klausimas mane persekioja nuo pat pirmosios mokykloje vestos istorijos pamokos. Šis klausimas yra esminis, nes atskleidžia, kad istorijos dėstymas negali prasidėti nuo datų, iškilių asmenybių įsiminimo ar svarbiausių įvykių aptarimo. Pirmiausia turime suvokti, kodėl to apskritai reikia.

Šiandien kalbuosi su drąsia moterimi, kuri ne vienus metus sirgo depresija, o pajutusi pirmuosius simptomus ne tik nebijojo kreiptis pagalbos, bet apie savo patyrimą papasakojo artimiesiems ir kolegoms. Žvelgdama atgal moteris sako, kad daugelio šalia jos tuo metu buvusių žmonių požiūris į ligą ir kančią pasikeitė – jie tapo jautresni, supratingesni. 

Paklausta, kaip kovoti su milžiniška žiniasklaidos ir grožio industrijos įtaka vaikams ir jaunimui, Universitetinio valgymo sutrikimų centro vadovė gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Brigita Baks sako: „Kiekvienas iš mūsų – ne tik informacijos vartotojas, bet ir jos kūrėjas. Kokius įrašus skelbiate „Facebooke“? Kokias pastabas sakote apie žmonių išvaizdą? Kaip elgiatės namuose? Ar mama stovėdama prie veidrodžio (ir šaldytuvo) dūsauja, kad vėl sustorėjo? Sportas, judėjimas – džiaugsmas ar kančios sinonimas?“ Jos žodžiai skatina susimąstyti, kad mes patys galime daug ką pakeisti.

Vieną popietę žurnalas „Magnificat“ vaikams“ su grupele vaikų užsuko į vieną tokį, labai tokį, teatrą, kad sužinotų, ką teatras veikia paprastą darbo dieną, kai nėra žiūrovų ir nevyksta spektakliai. Knietėjo praskleisti teatro paslapties širmą ir sukišti nosis į pačių pačiausią spektaklio virtuvę. Užsukti mums buvo labai pakeliui Keistuolių teatras.

Suprantu, kad tema yra labai asmeniška ir jautri, bet gal šios mintys pasieks tą, kuriai aš rašau. Tai moteris, kuriai dabar sunku, nes reikia padaryti sprendimą: pasilikti kūdikį ir gimdyti, ar ne. Gal ji labai jauna, gal netekėjusi, gal bijo nuvilti tėvus… Gal tai vienos nakties nuotykis, gal aistros nesuvaldymas, o gal jau yra trys ar penki vaikai ir sekančio nebeturės jėgų auginti, išlaikyti viena. O gal tiesiog pavargo, gal pavargo nuo gyvenimo ir norisi tiesiog būti taip, kaip supranta, kad reikia būti.

Kaip suderinti discipliną ir kūrybingumą? Kaip vaikui neapriboti mąstymo atvirumo? Tokius klausimus savo mokymuose tėvams vizionieriams kelia filosofas Kristupas SABOLIUS. Pats būdamas tėvas ir turėdamas galimybę mokytis iš savo vaiko, jis dalijasi teorine ir praktine patirtimi su kitais tėvais, susidūrusiais su vaiko vaizduotės ugdymo problematika. Šiame pokalbyje jis svarsto įpročių permąstymo kiekvienai naujai kartai reikšmę ir primena, kad būtent vaizduotės vystymas įgalina regėti naujų perspektyvų.

Niekada negalvojau, kad turėsiu tatuiruotę. Mano požiūris į jas visuomet buvo konservatyvus. Aš pati save nustebinau, kai suburtą vietinių tėvų grupę nukreipiau į ,,Captain Savage” tatuiruočių saloną, kur praėjusią savaitę pasidariau savo pirmąją. Dabar aš didžiuojuosi turėdama tatuiruotę su trimis strėlių smaigaliais, kuri parodo, jog aš pažįstu ir myliu žmogų, turintį Dauno sindromą. Tas žmogus yra mano ketvirtasis vaikas – 14 mėnesių dukra Iva.

Roletai – vis daugiau langų puošianti uždanga. Dėl augančios paklausos sukurta skirtingų ritininių užuolaidų atmainų. Individualiuose namuose ir biuruose populiarūs specializuoti roletai stogo langams, plastikiniams, mediniams langams. Reikšmingi privalumai ir paprastas roletų montavimas vilioja tokią langų uždangą pasirinkti įvairios paskirties kambariuose – nuo virtuvės iki miegamojo.

Iš Mažeikių į Vilnių studijuoti atvykęs Donatas teigia, jog sostinė jam paliko išties didelį įspūdį. Čia gyvena jo krikštatėviai, todėl kartais vaikinas lankydavosi sostinėje. Visgi, pasak Donato detaliau su miestu jis susipažino tik studijuodamas.

Norint suprasti šiandien Europoje, o ir visame pasaulyje vykstančius socialinius procesus, susijusius su tapatybės sąvoka, jau nebegalima apsiriboti dviem įprastinėmis kategorijomis – uždarumo ir atvirumo. Yra būtina įvesti trečią kategoriją, kuri, šalia uždarumo ir atvirumo, apibūdintų dar vieną valstybinės, tautinės, religinės ar kitokios tapatybės supratimo ir išgyvenimo būdą mūsų laikais ir kurią būtų galima vadinti „kiaurumu“. Būtent kiaurajai tapatybei čia norėčiau skirti didžiausią dėmesį, ieškodamas jos santykio su atvirumu ir uždarumu bei bandydamas suprasti, kaip ji paveikė šiandienę Europos būklę. Pradžioje tik trumpai priminsiu, ką reiškia uždaroji ir atviroji tapatybė.