„Mano tėčiui 92-eji. Kiekvieną savaitę sekmadienio vidurdienį jis laukia šeimos susitikimo. Laukia „istorijų dienos“. Abu mėgstame fantastikos, kino, knygų pasaulį. Jis mane išmokė nardyti princesių, piratų, drakonų, pilių, elfų ir vienaragių pasaulyje. Tačiau pats fantastiškiausias herojus visada buvo jis pats. Šiandien jis nebevaikšto, tačiau savo vežimėlyje kaip vaikas laukia, kuo jį nustebinsiu. Taigi po penkiasdešimties metų pasakas pasakoju aš. Iš pradžių tai mane liūdino, tačiau šiandien galiu tuo džiaugtis, kad grąžinu jam kažką iš tos gausybės dalykų, kuriuos gavau iš jo būdama maža. Užsidaro vienas ciklas: tuo pat metu gražus ir liūdnas. Kaip ir pats gyvenimas. Tiesa?“

Kiekvienas pavasaris, vis iš naujo atgimstant gamtai, sykiu pasitinka ir Kristaus šlovintojų pergalingą ir viltingą džiaugsmą: Jis prisikėlė! Išties krikščionybė atneša neįtikėtiną žinią – neįmanoma yra įmanoma. Tačiau, jei esama tikėjimo, tai pastarasis nebūtinai yra vientisas ar be prieštaravimų. Priešingai – tikėjimas gali reikšti viso gyvenimo kovą, pirmiausia pačiam su savimi ir savo abejonėmis, o neretai ir meilės pokalbį su Aukščiausiuoju, net jei atrodo, kad kalbėjimas krypsta tik „į vieną pusę“. Galiausiai tikėjimą gali ženklinti ne vienas atsivertimas kaip nuolatinis grįžimas pas Dievą, kas kartą tampant ištikimu šlovintoju. Tada netgi gali ištarti: „Myliu Tave, Viešpatie!“ Nors iš tiesų Jo klausimas, „ar myli mane?“ – jau užduotas:

Prigimtinio asmens orumo sąvoka yra viena kertinių Vakarų civilizacijos ir, plačiau žiūrint, demokratijos, žmogaus teisių teorijos ir praktikos atramų. Tai kartota daugybę kartų, įrašyta aukščiausio lygio susitarimuose. Pvz., 2006 m. Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvencija, nuo 2011 m. galiojanti visoje Europos Sąjungoje, pažymi, kad „visai žmonių giminei būdingi prigimtinis orumas ir vertė, lygios ir neatimamos teisės sudaro laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindą“, o „bet kokio asmens diskriminacija dėl jo neįgalumo yra žmogaus prigimtinio orumo ir vertės sumenkinimas“.

Kelio į laimę, sveikatą pagrindas yra savęs pažinimas, kuris yra svarbus pradedant depresijos, nerimo gydymu ir baigiant dvasinės laisvės ar Dievo karalystės paieškomis. Vienas iš savęs pažinimo įrankių yra dienoraštis. Toliau ir pabandysiu pasidalinti savo patirtimi, kaip dienoraštis mums gali padėti.

Į šių metų Knygų mugę rašytoja VAIVA RYKŠTAITĖ atkeliavo iš Havajų. Tiesa, prie štai dar užsuko į Kauną, kur jos laukė išsiilgę giminaičiai. Jos naujausios knygos vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ (leidykla „Nieko rimto“) veikėjas Mikas į Lietuvą atvyko iš Amerikos. Ar kelionės padeda atrasti save? Ar rašymas vaikams keičia žmones? Jūsų dėmesiui – interviu su rašytoja V. Rykštaite.

„Neabejotini tikro Kristaus Kryžiaus požymiai tokie: romumas, gilus ramybės jausmas, meilė, pasirengusi bet kokiai aukai, didelis veiksmingumas, ištekantis iš paties Kristaus sužeisto Šono. Ir visada – akivaizdus džiaugsmas: džiaugsmas, kylantis iš žinojimo, kad tas, kuris tikrai atsiduoda, yra šalia Kryžiaus, ir, vadinasi, šalia mūsų Viešpaties.“ (Šv. Chosėmarija Eskriva, Kalvė, 772)

MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO – gerai pažįstama figūra Lietuvos slemo poezijos padangėje ir tinklaraščio „Praeis“ skaitytojams. Šiemet pasirodžiusi jo pirmoji knyga „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“ („Tyto alba“) vienus sužavėjo, kitus – galbūt papiktino atvirumu, nuogumu ir žiauriu humoru.

Per pastaruosius dešimtmečius pasaulis smarkiai pasikeitė, tačiau politikoje mes dažnai dar taikome senus instrumentus, teigia vienas iš europinės iniciatyvos Inovacinės politinės veiklos apdovanojimai kūrėjų Edwardas Strasseris. Jis Vilniaus politikos analizės instituto kvietimu viešėjo Lietuvoje. 

Viename šių metų Knygų mugės susitikimų iš rašytojo Tomo Venclovos lūpų nuskambėjo mintis, kad domėjimasis pasauliu nereiškia nesidomėjimu lietuvybe. Šiai minčiai pritarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, teigusi, jog, įsileidžiant daugiau pasaulio literatūros, nebūtinai tai turėtų vykti lietuvių literatūros sąskaita.

Alfie Evans – dar dviejų metų nesulaukęs berniukas, šiuo metu Liverpulio (Didžioji Britanija) „Alder Hey“ vaikų ligoninės pacientas, kurio tėvai jau daugiau nei mėnesį teismuose kovoja dėl jo gydymo bei gyvybės išsaugojimo. 

Privalomąjį lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą šiemet laikys 18 613 abiturientų – šiek tiek daugiau negu praėjusiais metais. Šįkart šalies jaunuolių laukia nemenki pokyčiai. Autorius, atskleidžiančius rašinio temą, jie galės laisvai pasirinkti iš visų lietuvių kalbos ir literatūros programoje nurodytų – 36 privalomų rašytojų. Nors pedagogai sako, kad šis pasirinkimas neberibos mokinių, tačiau tikina, kad pasiruošimas svarbiausiam egzaminui vis dar nevyksta sklandžiai bei atskleidžia, ko trūksta šiuolaikinės mokyklos programoje.

Savarankiško gyvenimo pradžia daugeliui jaunuolių sukelia nemažai iššūkių. Tačiau paliekančių globos namus jaunų žmonių pirmieji žingsniai nepalyginamai sudėtingesni.

Sulaukę pilnametystės jaunuoliai privalo atsisveikinti su tikrais namais spėjusia tapti institucija ir persikelti į kitą būstą. Vis dėlto socialinių bendrabučių eilės esti milžiniškos, o išsinuomoti atskirą būstą įgūdžių ir didelių pajamų neturinčiam jaunuoliui tampa itin sudėtinga. Jeigu jaunas žmogus tęsia mokslus, jis gali tikėtis mokymo įstaigos bendrabučio, tačiau ne visi nusprendžia juos tęsti.

Žmogaus polinkį depresyviai reaguoti į sudėtingas gyvenimo aplinkybes iš dalies lemia asmenybės tipas. Egzistuoja asmenybės tipai, išsiskiriantys tam tikromis ypatybėmis. Manoma, kad šie dalykai, panašiai kaip temperamentas, yra prigimtiniai. Todėl žmonės skirtingai reaguoja į įvykius.

Dauguma mūsų širdyje slepiame daugiau pykčio, nei drįstame prisipažinti. Dėl to gyvenime  nesugebame realizuoti savęs, nuolat jaučiame apmaudą ir sergame. Šioje knygoje dr. Raymondas Lloydas Richmondas aiškina gilumines pykčio ir atleidimo priežastis, parodo, kaip atsispiriant į kasdienio gyvenimo emocines žaizdas galima augti psichologiškai, pamoko, kaip tinkamai reaguoti į pyktį, kad jis nenuodytų gyvenimo ir neskaudintų artimųjų. Raymondas Lloydas Richmondas – klinikinės psichologijos mokslų daktaras, religijotyros mokslų magistras. Gilinosi į Jacques’o Lacano psichoanalizę, psichodinaminę psichoterapiją, kognityvinę elgesio terapiją ir hipnozę.

Mūsų aplinkoje nemažai gerų žmonių yra linkę duoti kitiems, dalytis. Tačiau kai kurie šią nuostatą suvokia kaip atgyveną. Jų manymu, tarp žmonių vyksta kasdienė kova dėl asmeninio išlikimo, tegul ne tiek biologiniu, kiek socialiniu atžvilgiu, tad pagelbėti kitiems yra neprotinga. Kuris iš tų požiūrių yra teisingesnis?

Translyčiai asmenys Lietuvoje susiduria su reikalingos medicininės ir psichologinės pagalbos stoka, patirdami diskriminaciją, atstūmimą, tapdami smurto ir patyčių aukomis, dažnai privedančiomis iki savižudybės. Lietuvoje tokiems žmonėms teikiama medicininė ir psichologinė pagalba kol kas nėra tinkamai reglamentuota. Nors Civiliniame kodekse yra įtvirtinta nuostata dėl asmens teisės pasikeisti lytį, specialus įstatymas šios nuostatos įgyvendinimui šią nuostatą nėra parengtas.

Telšių vaikų globos namai dalyvauja socialinio globėjo bandomojoje veikloje. Dabar juose yra dvi socialinių globėjų šeimos. Abi jos globoja po du mažamečius vaikus.

Vien 2017 metais Lietuvos statistikos departamento duomenimis susituokė apie 20,9 tūkstančiai porų. Tačiau negalima ignoruoti, kad tais pačiais metais buvo įregistruota ir 8,3 tūkstančiai ištuokų. Esant dideliam skyrybų skaičiui, nenuostabu, jeigu norinčių įsipareigoti visam gyvenimui jaunų žmonių galvose knibžda abejonės: ar sugebėsiu mylėti savo sutuoktinį ilgalaikėje gyvenimo perspektyvoje, ar būsiu mylimas po 10–20 bendro gyvenimo metų?

Gimdymo namuose klausimais kalbėti nenustoja nei politikai, nei gydytojai, nei mes. Mums tai yra aktualu: tai mūsų patirtis, išgyvenimai, galbūt ir mūsų vaikų ateitis.

Viešoje erdvėje sklando informacija apie Švietimo ir mokslo ministerijos rengiamą visos dienos mokyklos koncepciją. Neabejoju, kad dauguma tėvų entuziastingai pritaria labai praktiškai tokios mokyklos idėjai, padarysiančiai jų gyvenimą patogesnį – mažiau laiko ir kuro sąnaudų vežant vaikus iš mokyklos į būrelius, sumažėtų transporto spūstys. Kadangi visos dienos mokyklos koncepcija dar nėra aiški, kyla daug klausimų ir nerimo, kad šalia pozityvių dalykų ilgalaikėje perspektyvoje neapgalvotas tokios programos įgyvendinimas gali turėti ir liūdnų pasekmių.

Dažniausios priežastys, dėl kurių Vilniaus gyventojai praveria psichologo kabineto duris, būna susijusios su įtampa ir prislėgtumu, kuris patiriamas dirbant, mokantis, studijuojant ar atliekant karinę tarnybą, nuotaikos sutrikimais, gyvenimo pokyčiais, kurie užklumpa susirgus lėtine liga. Pasikonsultuoti su psichologu norima ir dėl santykių su vaikais, tėvais ar antrąja puse, išgyvenant skyrybas.

Stengsiuosi per daug nesiplėsti, nes iš tiesų savo straipsniu pateikėte daug puikių įžvalgų ir svarbių minčių apie šį naujos kartos karą, kuriame niekas nešaudo, o jei kažkur tolumoje ir pasigirsta patrankų aidai, dažno tai per daug nebejaudina, nes noras priešintis jau seniai būna nuslopintas. Tačiau negaliu sutikti su kai kuriomis išsakytomis mintimis, kurios tarsi bando paneigti vieno svarbiausių ginklų šių laikų informaciniuose mūšiuose – kritinio mąstymo – svarbą.

VšĮ „Orkestro studija“ daugiau nei prieš penkerius metus pradėjo inicijuoti kūrybinius-terapinius projektus „Scena“ (jų buvo keturios serijos: Scena I, Scena II, Scena III, Scena IV) ir „Aš žmogus ir darbe“ (trukęs dvejus metus) Paparčių Šv. Juozapo šeimos namuose, Lentvario vaikų globos namuose bei „Užuovėjos“ globos namuose Naujoje Vilnioje. Projektai skirti Lietuvos regionų globos namuose gyvenančių paauglių bei personalo pasaulėžiūrai plėsti, mokytis būti kartu, auginti emocinį intelektą, atliepti aktualias problemas ir kartu jas spręsti. 

Ar atsimenate, kada paskutinį kartą bendravote su sunkia asmenybe? Ar atvejį, kai kas nors stengėsi jus įskaudinti? Kaip jūs elgėtės? Koks buvo rezultatas? Ką galėtumėte padaryti, kad ateityje tokiose situacijose elgtumėtės mandagiai ir taikingai?

Savo žymiojoje knygoje „Ortodoksija“ Gilbertas Keithas Chestertonas rašė, kad pamišimas keroja ne vaizduotėje, o proto dirvoje. Anot jo, beprotis nėra žmogus, kuris neteko proto, tačiau žmogus, kuris neteko visko, išskyrus protą. Beprotis nėra tas, kuris trokšta galva pasiekti padanges. Beprotis esą yra tas, kuris visas padanges stengiasi sutalpinti savo galvoje.

„Kodėl reikia mokytis apie mirusius žmones?“ – šis mokinių užduotas klausimas mane persekioja nuo pat pirmosios mokykloje vestos istorijos pamokos. Šis klausimas yra esminis, nes atskleidžia, kad istorijos dėstymas negali prasidėti nuo datų, iškilių asmenybių įsiminimo ar svarbiausių įvykių aptarimo. Pirmiausia turime suvokti, kodėl to apskritai reikia.