Popiežiaus lėktuve žurnalistams paminėtas dokumentas apie „Žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje“, kurį pasirašė su didžiuoju Al-Azhari imamu Ahmadu Al-Tayyebu vasario 4 d. Abu Dabyje, jau išverstas į lietuvių kalbą ir paskelbtas Lietuvos vyskupų konferencijos portale.
Tegu tikintieji ištiria savo sielas, tegu išbando slapčiausius savo širdies jausmus; ir jeigu patikrinę savo sąžines jie suras turį bent kiek meilės vaisių, tegu neabejoja, jog juose yra Dievas. Užtat, kad vis daugiau vietos savyje skirtų šiam svečiui, tegu vis labiau atsiveria neišsemiamo gailestingumo darbams.
Toliaregiškai įžvalgus yra mūsų Dievas Tėvas. Jis leidžia savo vaikams braidžioti po nuodėmių klanus ir tapti panašiems į juose knibždančius gyvius, kad paskui, pamatę, kad priėjo gyvenimo liepto galą, kaip Evangelijoje (žr. Lk 15, 18) minimas jaunesnysis sūnus, imtų ir ištartų: „Gyvenimas be Dievo – kelias į krachą, o iš širdies kylantis šauksmas, prašant Jį pasigailėjimo, – išsigelbėjimo inkaras...“
Sekmadienio ryte popiežius Pranciškus Rabato katalikų katedroje susitiko su kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis, kitų krikščioniškų Bažnyčių Maroke – protestantų, ortodoksų ir anglikonų delegatais. Šventojo Tėvo apmąstymo centre buvo krikščioniško gyvenimo esmė tokiame krašte kaip Marokas, kuriame krikščionys sudaro nedidelę mažumą musulmonų daugumos visuomenėje. Tai gali būti sunku, pripažino popiežius. Tačiau krikščioniškas gyvenimas nėra skaičiai, o misija. Krikščionis pašauktas būti palaiminimų ir broliškos meilės raugu ten, kur gyvena.
Popiežiaus Pranciškaus sekmadienio Mišios Rabato Moulau Abdellah sporto stadione buvo istorinės: pirmą kartą popiežius viešai aukojo Mišias Maroke. Šventasis Tėvas aukojo ispaniškai, kai kurias maldas su asamblėja skaitė kitomis kalbomis: Tikėjimo išpažinimą – prancūziškai, Tėve mūsų asamblėja giedojo arabiškai.
Sugrįžti – tai dovana, Dievo malonė, kurios Jis niekuomet negaili žmogui. Tik tada, jei atrandame drąsos pažvelgti į savo žaizdas, neišsigąsti į sugrįžimą vedančio kelio, galime būti tikri, jog ir Tėvas mus „pažins iš tolo“ ir ateis pas mus. Dievas niekuomet nepaliauja ėjęs pas žmogų.
Šventasis Tėvas, po Mišių išvykęs į Rabato oro uostą lydimas karaliaus ir jį kelionėje lydinčiųjų kardinolų ir prelatų, dar kartą padrąsino Maroko katalikų bendruomenę „pasilikti dialogo su mūsų broliais ir seserimis musulmonais kelyje“
Popiežius atsisveikino su Maroku po sekmadienio Mišių, kurias aukojo Rabate, Markoko monarcho dėdės Moulau Abdellaho vardo sporto stadione.
Popiežius video žinioje pasveikino Marokiečių tautą, kurią aplankys šį savaitgalį, kovo 30–31 dienomis.
„As-Salamu Alaikum! Ramybė jums! – netrukus atvykstu į jūsų brangų kraštą su dviejų dienų vizitu. Dėkoju Dievui už šią man suteiktą galimybę. Dėkoju karaliui Mohamedui VI už pakvietimą ir Maroko pareigūnams už paslaugų bendradarbiavimą.
Kristus kentėjo ir jo rankose nebuvo neteisybės, jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nebuvo rasta klastos, tačiau už mūsų atpirkimą jis pakėlė kryžiaus kančią. Jis vienintelis iš visų žmonių Dievui siuntė nesuteptas maldas, net kentėdamas ant kryžiaus meldėsi už savo persekiotojus: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.
Neseniai grįžęs iš Jungtinių Arabų Emyratų, šį savaitgalį popiežius Pranciškus lankysis dar vienoje musulmoniškoje šalyje – Maroke. Nors lietuvius ši Šiaurės Afrikos valstybė labiausiai domina kaip atostogų vieta, popiežius vyksta ne poilsiauti. Po oficialių susitikimų su valstybės vadovais ir diplomatiniu korpusu, Pranciškus susitiks su migrantų grupe, aplankys socialinį centrą Temaroje, bendraus su kunigais bei pašvęstojo gyvenimo nariais, Ekumenine bažnyčių taryba. Viešnagę vainikuos sekmadienio šv. Mišios stadione.
1945 m. kovo 28 d. Pucke (Lenkijoje) mirė Dievo tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas.
Artimo meilės ir tiesos kankinys kunigas Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Talkoniuose, Panevėžio apskrityje. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems moksleiviams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui.
Kovo 28 dieną, ketvirtadienį, popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė Lietuvos Respublikos prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Kaip nurodoma prezidentūros pranešime, „Prezidentė veža Lietuvos žmonių padėką Šventajam Tėvui už vizitą į Lietuvą – ypatingą dovaną, mūsų šaliai minint valstybingumo atkūrimo šimtmetį, už dėmesį tautos istorijai ir nepaprastą vienijantį jausmą, kurį tomis rugsėjo dKaip nurodoma prezidentūros pranešime, „Prezidentė veža Lietuvos žmonių padėką Šventajam Tėvui už vizitą į Lietuvą – ypatingą dovaną, mūsų šaliai minint valstybingumo atkūrimo šimtmetį, už dėmesį tautos istorijai ir nepaprastą vienijantį jausmą, kurį tomis rugsėjo dienomis patyrė mūsų žmonės.“
1. Jonas Bosko mirė Turine 1888 m. sausio 31 d. Per beveik 73 savo gyvenimo metus jis buvo gilių ir sudėtingų politinių, socialinių ir kultūrinių pokyčių liudininku: revoliucinių judėjimų, karų, masinės kaimo gyventojų į miestus migracijos. Visi šie veiksniai turėjo ryškų poveikį žmonių gyvenimo sąlygoms, ypač neturtingiausių sluoksnių. Suspeisti miestų pakraščiuose neturtingi žmonės, ypač jaunimas, tapo išnaudojimo ar bedarbystės aukomis: intensyvaus asmeninio, moralinio, religinio ir profesinio vystymosi laikotarpiu jie neturėjo tinkamo vadovavimo ir dažnai buvo visiškai apleisti. Jautrūs bet kokiems pokyčiams jaunuoliai jautėsi nesaugūs ir sumišę. Tradiciniai auklėjimo būdai susvetimėjusios žmonių masės akivaizdoje tapo bejėgiai; su naujais iššūkiais bandė susidoroti įvairūs filantropai, auklėtojai, dvasininkai. Iš jų tarpo savo aiškiu krikščionišku įkvėpimu, drąsia iniciatyva, sparčiu ir energingu veiklos mastu Turine išsiskyrė kun. Bosko.
Ateis valanda, kalbėjo Viešpats, kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Dievas yra dvasia, todėl jis ieško tokių garbintojų.
Mes esame tikrieji garbintojai ir tikrieji kunigai, mes meldžiamės dvasia ir dvasia aukojame maldą, Dievui malonią ir priimtiną atnašą, kurios jis ieško, kurią jis sau yra numatęs.
Šventojo Sosto spaudos salė informuoja, kad priimdamas valstybių vadovų ir vyskupų kvietimus, šių metų rugsėjo 4–10 dienomis popiežius Pranciškus keliaus į Mozambiką, Madagaskarą ir Mauricijų.
Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavę maldininkai klausėsi vienuoliktosios popiežiaus Pranciškaus katechezės skirtos „Tėve mūsų“ maldai. Šioje prieš kelis mėnesius pradėto ciklo dalyje buvo komentuojamas prašymas duoti duonos.
Prašymas duoti duonos, kuriuo prasideda antroji „Tėve mūsų“ maldos dalis, panašus į elgetos maldavimą, sakė Pranciškus. Evangelijose dažnai minimi kenčiantys žmonės, prašantys, kad Jėzus juos pagydytų, grąžintų regėjimą, prikeltų mirusįjį. Jėzus nėra abejingas jų kančiai. Dauguma Jėzaus padarytų stebuklų yra atsakas į šiuos maldavimus. Jėzus ir mus moko šitaip karštai maldauti Dievą pagalbos.
Žinia apie šv. Oskaro Romero auką, kankinystę ir šventumą plačiai paplitusi visame pasaulyje. JTO sprendimu kovo 24 minima rimtų žmogaus teisių pažeidimų ir aukų orumo diena, kartu minima arkivyskupo Oskaro Romero, katalikų kankinio ir šventojo, figūra.
Šiandien viešpataujanti mąstysena dedasi kultūringa, bet iš tiesų yra laukinė, sakė popiežius Pranciškus antradienio rytą, prieš vizitą Romos merijoje, aplankęs Laterano universitetą.
Universitete vadovautoje biblinėje meditacijoje – Lectio divina – popiežius komentavo Danielio knygos trijų jaunikaičių maldą, kurią girdime trečiosios gavėnios savaitės Mišių pirmajame skaitinyje. Trys jaunuoliai įmesti į ugnį, tačiau liepsnos jų nepraryja. Jie meldžiasi, pasitiki Dievo gailestingumu ir Dievas juos saugo.
Antradienį, kovo 26-ąją, popiežius Pranciškus aplankė Kapitolijų. Taip vadinama viena iš septynių Romos kalvų ir istorinė Romos mero bei tarybos būstinė. Popiežiaus vizitas prasidėjo 10 val. 30 min. ir truko dvi valandas. Atvykęs į Kapitolijų, popiežius su mere Virginia Raggi įžengė į Senatoriaus rūmus, kurie pastatyti ant Romos imperijos archyvo (tabularijaus) pamatų. Apžiūrėjęs kelis rūmų kambarius, apžvelgęs viename iš jų atsiveriantį didingą senosios Romos griuvėsių peizažą, kuriame išsiskiria Flavijų amfiteatro, dažniau vadinamo Koliziejumi, siluetas, Pranciškus įžengė į Julijaus Cezario salę. Čia saugomas I amžiaus prieš Kristų Cezario biustas, joje šiandien renkasi Romos miesto taryba.
Popiežiaus širdyje yra vietos ir tiems, kurie nesidalija tuo pačiu krikščioniškuoju tikėjimu, esame broliai, sakė Pranciškus.
Popiežius Pranciškus antradienį kreipėsi į savo vyskupijos tikinčiuosius iš Romos miesto merijos ant Kapitoliaus kalvos, vienos iš septynių kalvų, ant kurių susiformavo Romos miestas. Ji, popiežiaus žodžiais, ir dabar yra plakanti miesto ir jos administracijos širdis. Šventasis Tėvas paprašė Romos krikščionių konkrečiais darbais siekti, kad jos bažnytinės bendruomenės veidas visuomet atspindėtų širdis atnaujinančią Kristaus šviesą.
„Popiežiaus Pranciškaus kalba jaunimui Katedros aikštėje Vilniuje – antra pagal ilgumą jo kalba Lietuvoje, nors visi žino, jog jauniems žmonėms reikia šnekėti kuo trumpiau. Vadinasi, Šventajam Tėvui ji buvo labai svarbi“, – sako kunigas Algirdas AKELAITIS, pradedant aptarti trečiąją Šventojo Tėvo kalbą mūsų krašte. Pokalbyje dalyvauja Monika MIDVERYTĖ, sakiusi liudijimą susitikime su popiežiumi, Domas Antanas RAIŽYS, studentas, Artumos bei įvairių jaunimo iniciatyvų savanoris, ir Margarita VYSKUPAITIENĖ, talkinusi rengiant jaunimo susitikimo su popiežiumi programą, ilgametė Jaunimo centro bei Carito bendradarbė.
Lietuva įžengė į 30-uosius nepriklausomybės metus, ir jaunoji karta tik iš tėvų ar senelių pasakojimų ar senų, nespalvotų videojuostų tegirdi, koks buvo kelias į laisvę. Kas tą baisiąją sausio naktį gynė Aukščiausiąją tarybą (dabar – Seimą), ko gero, iki šiol prisimena sodrų, išskirtinį joje Mišias laikiusį ir, sovietų tankams džeržgiant netoliese, miniai prie parlamento palaiminimą suteikusį kunigą ROBERTĄ GRIGĄ. Šiandien šis kunigas disidentas Dievo žodį skelbia Kauno arkikatedroje bazilikoje, yra Lietuvos „Carito“ federacijos generalinis direktorius. R. Grigas su „Palangos tilto“ redaktoriumi kalbėjosi apie šios dienos civilizacijos – ir Bažnyčios – iššūkius, istorinius įvykius.
Popiežius Pranciškus savo Posinodinio apaštalinio paraginimo „Christus vivit – Kristus gyvena“ pasirašymo vieta pasirinko Loretą, nes, pasak jo, Loreto Šventieji namai yra ir „jaunimo namai“. Juose Marija, malonės pilna mergina, nuolatos kalba jaunuolių kartoms, ieškančioms savo pašaukimo. Parašą ant dokumento, kuris bus pristatytas artimiausiomis dienomis, popiežius padėjo po šventųjų Mišių Marijos namelyje. Po jų popiežius ilgokai sveikino jaunuolius, šeimas ir ligonius. Po to kreipėsi į bazilikos aikštėje susirinkusius tikinčiuosius, apie 10 000 žmonių.
Šiandien liturginiame kalendoriuje – Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai iškilmė. Išganymo įvykis, prisimenamas ir pagerbiamas kasdienėje „Viešpaties Angelo“ maldoje. Diena, kadaise vadinta slaviškos kilmės vardu – Blovieščiais, reiškiančiu gerąją žinią, džiugiai įsiterpianti į Gavėnios rimtį ir susikaupimą bei primenanti, kad iki Kristaus Užgimimo – Kalėdų šventės – lieka lygiai devyni mėnesiai.
Sekmadienį po „Viešpaties Angelo“ maldos popiežius Pranciškus prašė melstis už taiką Nikaragvoje ir už pasikėsinimų aukas Nigerijoje ir Malyje.
Dievas yra be galo kantrus ir gailestingas, jis pasigailės kiekvieno atsivertusio nusidėjėlio, tačiau mes nedelskime atsiversti, nepiktnaudžiaukime Dievo gailestingumu, sakė popiežius Pranciškus prieš sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelo“ maldą.
„Tegyvuoja Kristus, mūsų viltis“ – šiais žodžiais ispanų kalba prasideda posindinis apaštališkasis paraginimas, kurį popiežius Pranciškaus parašė kaip laišką jaunimui.
Kovo 20 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie paprastą, tačiau esminę maldą, kurios Viešpats išmokė savo mokinius ir kurią kartoja kiekviena krikščionių karta – „Tėve mūsų“. Šios maldos pirmoje dalyje yra trigubas maldavimas, trys atskiri, tačiau tarpusavyje organiškai susiję kreipiniai. Ankstesnėse katechezėse popiežius aptarė kreipinius „Teesie šventas Tavo vardas“ ir „Teateinie Tavo karalystė“. Šio trečiadienio katechezėje Pranciškus kalbėjo apie trečiąjį kreipinį „Teesie Tavo valia“. Jo prasmė nėra raginimas mums būti vergiškai paklusniems, tačiau suvokimas, jog mus išgelbėja ir laisvais padaro būtent Dievo meilė.
2013 m. kovo 19 d. popiežius Pranciškus iškilmingai pradėjo savo tarnystę. Pontifikato inauguracijos Mišiose tą dieną dalyvavo apie 200 tūkst. žmonių.
Pontifikato pradžios Mišių homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie tą dieną liturgijoje minėtą Šventosios Šeimos ir Bažnyčios globėją šv. Juozapą.
Antrojo gavėnios sekmadienio Evangelija kalba apie Kristaus atsimainymą. Jėzus su trims mokiniais užkopė į kalną ir atsimainė – leido jiems pamatyti savo būsimą šlovę.
Nuorodų sąrašas
Powered by BaltiCode
