Tradiciškai per Viešpaties Krikšto šventę,  kuri Romoje bus švenčiama sausio 8-ąją, popiežius pakrikštija keliolika vaikų, gimusių dažniausiai Šventojo Sosto darbuotojų šeimose. Tačiau šį sausį popiežius Pranciškus jų pakrikštys daugiau: sausio 14 dieną į šv. Mortos namus Vatikane atvyks aštuonios šeimos iš Amatričės ir Akumulio miestelių, o Šventasis Tėvas asmeniškai pakrikštys jų vaikus, gimusius po rugpjūčio 24 dienos. Tądien visą centrinę Italiją supurtė stiprus žemės drebėjimas, o minėtieji miesteliai kalnų papėdėse, istoriniai ir pamėgti atostogautojų, buvo beveik visiškai sugriauti. Žemės drebėjimo aukų skaičius pasiekė beveik tris šimtus, daugybė namų yra rizikingos būklės, įtrūkusiomis sienomis, ir šeimos bijo į juos sugrįžti.

Tradiciškai, grįžtant iš apaštalinės kelionės, popiežius atsako į žurnalistų klausimus. Taip buvo ir šį kartą, Pranciškui esant pakeliui į Romą, po dviejų dienų Švedijoje, ekumeniškai pradėjus Reformacijos penkių šimtų metų minėjimą.

Pirmasis klausimas buvo apie imigraciją į Europą, kurios daug kas baiminasi ar netgi mano, kad ji yra grėsmė Europos krikščioniškai kultūrai. Štai ir Švedija, garsėjusi ilga pabėgėlių priėmimo tradicija, pradeda uždaryti savo sienas.

Damaskas, kuriame gyvenu, reguliariai apšaudomas minosvaidžiais. Atsimenu, kaip visai neseniai nukentėjome nuo minosvaidžio, maždaug pusę septynių ryte. Laimei, tą valandą nunciatūroje nebuvo žmonių, tad nebuvo sužeistų, tik materialiniai nuostoliai. Man asmeniškai pavojus didžiausias kai keliauju, nors ir su privalomomis apsaugos priemonėmis bei valdžios leidimu, aplankyti Homsą ar Alepą. Vakarą prieš išvykstant į Romą gauti kardinolystės nuvykau pas brolius pranciškonus, nes minosvaidžio sprogmuo pataikė į jų bažnyčios kupolą. Ne pirmą kartą per šiuos metus. Kartas nuo karto matau naikintuvus Damasko danguje ir tai mane nuliūdina. Bombos krenta zonose, kur yra sukilėlių, pietuose ir rytuose. Tais momentais galvoju apie žmones. Nunciatūroje pašalinome žalą, tačiau kiek daug namų buvo apgriauta ar sugriauta! Kalbama apie du milijonus. Man skaudu dėl daugybės žmonių, kurie dabartiniu žiemos laikotarpiu gyvena palapinėse, nes buvo priversti palikti namus. Ir tų, kurie pabėgo į aplinkines šalis, į Libaną, Jordaniją, Turkiją, kalbama apie keturis milijonus, su viltimi sugrįžti. Tai pabėgėlių troškimas, - pasakojo kardinolas Mario Zenari, apaštalinis nuncijus Sirijos sostinėje Damaske, interviu Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“.

Naujieji Metai tai graži, bet keista šventė. Švelnumas ir susitelkimas, kuriuos išgyvenome per Kalėdas prieš keletą dienų, dabar palieka erdvę kulinarinei išmonei, kurią lydi linksmybės, besitęsiančios iki vėlyvos nakties, tarsi tai, ką neseniai išgyvenome, jau būtų suarchyvuota, o tema būtų radikaliai pasikeitusi. Šventė tęsiasi paraidžiui iš vienų metų į kitus.

Sausio 2 dieną popiežius Pranciškus milijonams sekėjų įvairiomis kalbomis socialiniame „Twitter“ tinkle išsiuntė dar vieną sveikinimą, pradėjus naujus kalendorinius metus.

Neseniai Bažnyčia iškilmingai minėjo nepaprastą įvykį – daugiau nei prieš du tūkstančius metų Žodis tapo Kūnu! Paskutinį advento trečiadienį girdėjome skaitinį iš Evangelijos pagal Luką: Marija pas Elzbietą (Lk 1, 39–45). Jono Krikštytojo motina Elzbieta, išvydusi prie savo namų slenksčio Išganytojo Motiną, pagauta Šventosios Dvasios, balsiai sušunka: Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! (Lk 1, 42) Įkvėptas Šventojo Rašto tekstas bėgant amžiams tampa susiformavusios ir šiandien Vakarų Bažnyčioje tebevartojamos lotyniškosios Ave Maria maldos pagrindu.

Popiežius Pranciškus Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmės Mišiose šv. Petro bazilikoje kvietė išpažinti tiesą, jog Marija – Šventoji Dievo Motina. Šventosios Dievo Motinos šventė primena, jog nesame našlaičiai, turime Motiną. Marija yra moteris, kuri savo širdyje saugoja Dievo perėjimą į savo tautos gyvenimą. Ji savo įsčiose klausosi Sūnaus širdies plakimo ir visam gyvenimui atranda Dievo pulsavimą žmonijos istorijoje. Marijoje amžinasis Žodis ne tik tampa kūnu, bet ir atpažįsta Dievo motinišką švelnumą, su Marija Dievas-Kūdikis išmoksta įsiklausyti į pažadėtosios tautos troškimus, džiaugsmus ir viltis. Su ja atranda save kaip ištikimos Dievo tautos Sūnų.

Sveikinu visus Lietuvos žmones, pradedančius 2017 metus, Šventojo Rašto Skaičių knygos žodžiais: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave! Tešviečia tau Viešpaties veidas ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!‘“ (Sk 6,23-26).

Minint 50-ąją Pasaulinę Taikos dieną, apmąstant popiežiaus žinią „Nesmurtiškumas – taikos politikos stilius“, įvairios iniciatyvos kviečia pradėti Naujuosius metus dalyvaujant renginiuose prieš karą ir sienas, kurios skiria žmones, kurios verčia žvelgti į ateitį su baime.

 Gruodžio 31 dienos pavakare šv. Petro bazilikoje vestų Dievo Motinos iškilmės pirmųjų mišparų metu popiežius Pranciškus pasakė homiliją, pradėdamas ją apaštalo Pauliaus žodžiais iš laiško galatams: „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“.

Romoje penktadienį, eidamas 85 metus, mirė ispanas arkivyskupas Justo Mullor Garcia, buvęs Popiežiškosios Bažnytinės akademijos pirmininkas ir Šventojo Sosto karjeros diplomatas. Velionio diplomatinė tarnystė reikšmingai padėjo Šventajam Sostui atkurti ir puoselėti gerus santykius su Lietuvos, kaip ir su Latvijos ir Estijos valstybėmis, bei su jų katalikų bendruomenėmis. Nemažiau svarbus arkivyskupo indėlis į Bažnyčios atsikūrimą Baltijos šalyse, ypač jo parama atkuriant struktūras ir katalikų drąsinimas visaverčiai sugrįžti į visuomenės gyvenimą.

Marija, Dievo Gimdytoja - RV

Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16–21)

„Taikos vyrams ir moterims karo draskomoje Sirijoje, kur buvo pralieta per daug kraujo. Visų pirma Alepo miestui, kuriame pastarosiomis savaitėmis virė siaubingiausi mūšiai, kurio civiliams gyventojams reikia garantuoti neatidėliotiną pagalbą ir paramą gerbiant humantiarinę teisę. Laikas ginklams nutilti visiems laikams ir tarptautinei bendruomenei aktyviai siekti sprendimo derybomis, kad pilietinis sugyvenimas būtų atsatytas šioje valstybėje“, – kalbėjo popiežius Pranciškus Romoje per šias šv. Kalėdas.

 Nesmurtiškumas – taikos
politikos stilius

Kūčios ir šv. Kalėdos neabejotinai gražiausios metų šventės, kai prie vieno stalo susėda visa šeima, į jaukius namus grįžta po pasaulį išsibarstę vaikai ir vaikaičiai, o gerumu norisi dalytis ir su nepažįstamaisiais.

Pagrindinis ištisinis įvykis, sutapęs su beveik visais
beišbaigiančiais kalendoriniais metais, buvo Gailestingumo jubiliejus,
pradėtas 2015 m. gruodžio 8 d. ir užbaigtas 2016 m. lapkričio 20 d.

Katalikams pirmasis Advento sekmadienis, Sausio 1-oji ir Kovo 25-oji vienokiu ar kitokiu būdu yra naujųjų metų pradžia, tad Bažnyčioje tikrai yra trys, o ne viena proga prisiminti „prabėgusį metą“ ir barstyti konfeti.

Laiko tėkmė paradoksali. Kai pagalvojame, kiek mes jau turime metų ir kiek trumpai gali gyventi tas kūdikėlis, kurio gyvybė dėl gimimo komplikacijų kabo ant plauko, tada pradedame giliau suvokti Dievo žodį, bylojantį, kad „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Viena senolė sakė: „Kai pasižiūriu atgal, atrodo, kad viskas taip greitai prabėgo lyg nebūčiau gyvenusi, o kažkur sapne pabuvojusi...“

Nuo pat pontifikato pradžios Pranciškaus fotografijos daugybę kartų puošė pirmuosius dienraščių puslapius, žurnalų viršelius, tad atrinkti svarbiausius 2016-ųjų įvykius atrodo beveik neįmanoma užduotis. Pradedant Gailestingumo jubiliejaus paskelbimu, baigiant spaudos konferencijomis lėktuve po kiekvienos iš šešių užsienio kelionių, kuriose visada būdavo paliečiamas labai platus temų laukas, popiežius nuolat tapdavo naujiena, nekalbant jau apie asmeninius vienam iš žurnalistų duotus interviu. Viename iš paskutiniųjų – popiežius, pavyzdžiui, pabrėžė kvietimą žiniasklaidai liautis mėgautis purvu.

Žymus italų teologas kardinolas Camillo Ruini spalio mėnesį išleido knygą apie mirtį. „Ar egzistuoja „po to“?. Mirtis ir viltis“. Kaip savo knygos pratarmėje rašo jis pats, 2012 metais užbaigęs savo ankstesnę knygą, jau nebegalvojo apie kitą, nes sulaukus 81 metų amžiaus atrodė, kad jau nebėra laiko imtis kitos. Bet privačiame susitikime popiežius Benediktas XVI jį paragino perduoti savo sukauptą patirtį svarbiu klausimu ir jau kitą rytą, pasak kardinolo, jis pagalvojo, kad tai galėtų būti mirties klausimas, apie kurį šiuolaikinėje visuomenėje dažnai nekalbama, kartais net ir per laidotuves.

Visus mūsų tikėjimo atsakymus, kodėl Marija vadinama Dievo Motina, randame Evangelijoje pagal Luką ir Bažnyčios Tradicijoje. Angelas Apreiškimu praneša, kad ji taps Aukščiausiojo Sūnaus, kurio vardas bus Jėzus, Motina. Sausio 1-oji diena – Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, šventė. Jau ankstyvosios Bažnyčios Efezo visuotiniame susirinkime 431 m. po Kr. buvo patvirtinta, kad Marija yra tikra Dievo Motina, o 451 m. po Kr. Chalcedono visuotiniame susirinkime visa tai paskelbiama kaip dogma. Mes, katalikai, pagerbiame Mariją, nes jau pats Dievas išsirinkęs ją būti Jo Sūnaus Motina, suteikė jai pirminę ir niekuomet nesiliaujančią garbę būti Kristaus Motina, Dievo Gimdytoja.

„Jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo“, pasakojo „Apaštalų darbų“ autorius apie pirmojo krikščionių kankinio paskutines akimirkas (žr. nr. 6-7). Šventojo Stepono liturginė šventė buvo minima kitą dieną po Kalėdų, gruodžio 26-ąją. Vidudienio maldoje jį priminė popiežius Pranciškus, kaip pirmąjį iš didžiulės kankinių procesijos, kurios gretos kasmet auga.

Trečiadienį Rygoje prasideda Taizé bendruomenės rengiamas naujametinis Europos jaunimo susitikimas. Jame laukiama maždaug 15 tūkst. dalyvių – iš Latvijos, kitų Europos šalių. Svečius į savo namus priima latvių šeimos, taip pat parapijos ir vienuolynai. Jaunimo priėmimo akcijoje dalyvauja ir Rygos miesto valdžia, suteikusi jaunimo susitikimo organizatoriams galimybę naudotis mokyklų patalpomis. Susitikimo programoje numatyta malda ir bendravimas įvairiose Rygos miesto bendruomenėse ir senamiesčio bažnyčiose, o taip pat bendri susitikimai Rygos arenoje ir parodų centre.

Sėkmingo bendradarbiavimo tarp Vakarų Europos šalių tikinčiųjų, patriarchų ir dvasininkų dėka  Vakarų Europoje pradėjo veikti 255 Ukrainos graikų katalikų bažnyčios draugijos. 173 iš jų kuruoja kunigai. „Migracijos reiškinys šių dienų Europoje tapo pagrindiniu iššūkiu. Vieni į jį žvelgia kaip į grėsmę, kiti mato kaip galimybę.

„Žodžiais ir darbais liudykite, kad net ir po didelių sunkumų, istorijoje visada nugali gėris“, - ragina popiežius Pranciškus, kreipdamasis į Latvijos sostinėje Rygoje nuo trečiadienio iki sekmadienio, nuo gruodžio 28 iki sausio 1 d. vykstančio naujametinio Europos jaunimo susitikimo dalyvius. Šiuos susitikimus jau beveik keturis dešimtmečius kasmet vis kitame mieste rengia Taizé bendruomenė. Šiemetinis susitikimas turi daug ekumeninių elementų, nes Latvijoje, o ypač sostinėje Rygoje, krikščionių daugumą sudaro liuteronų Bažnyčios nariai. Nemažai taip pat ir ortodoksų.

„Štai, Viešpats prie durų!“, - citavo Biblijos eilutes arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa, Jeruzalės lotynų patriarchato administratorius. – Kalėdos yra Dievo Sūnaus įžengimas į pasaulį: Kristus įžengia į pasaulį, ateina tarp savo žmonių. Kitą dieną po Gailestingumo Jubiliejaus galime Kalėdas pavadinti Durimis, kurias Dievas laiko atviras, pats išeidamas link žmogaus ir kad žmogus galėtų ateiti pas Jį.

Kiekvieną gruodžio 31 d. vidurnaktį vyksta tie patys pasikartojantys procesai – metai iš metų Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, alkoholis, prekyvietės fejerverkais ir naktiniai barai okupuoja gausią mūsų tautos, o ypač tautos jaunimo dalį. Girtavimas ir nepažabotos linksmybės tapo neišvengiamu procesu, kurio metu jau normaliu reiškiniu tampa įvykstantys nelaimingi, o kartais net labai skaudūs atsitikimai.

Popiežius Pranciškus pastarosiomis dienomis padovanojo keletą staigmenų: antradienio popietę išvykęs iš Vatikano apsilankė vienoje nedidelėje ortopedinių prekių parduotuvėje Vatikano prieigose, kur, pasak vietinės spaudos, užsisakė porą ortopedinių batų; ketvirtadienio rytą tiesioginiame eteryje kalbėdamas telefonu per Italijos nacionalinio transliuotojo RAI pirmosios programos rytmečio laidą „Unomattina“, pasveikino jos vedėjus ir žiūrovus transliacijų trisdešimtmečio proga. Laidos vedėjai ir visuomeninio transliuotojo RAI direktoriai telefonu pasveikino Šventąjį Tėvą su aštuoniasdešimtuoju gimtadieniu ir Kalėdomis, paprašė, kad pasveikintų populiarios programos žiūrovus, prisimindami, kad daugelis jų yra seneliai ir ligoniai.

Apie pal. t. Faustino Miguezo, Pijorų ordino kunigo būsimą kanonizaciją pranešta penktadienį Vatikane po Popiežiaus audiencijos kardinolui Angelo Amato. Per audienciją popiežius leido paskelbti dekretą dėl palaimintojo užtarimu įvykusio stebuklo, kurį patvirtinus atsivėrė kelias pal. Faustino kanonizacijai. XIX mažiuje gyvenęs ispanas palaimintasis didžiąją gyvenimo dalį praleido Madride kaip kunigas nuodėmklausys, jaunimo ugdytojas, gamtos mokslų dėstytojas. Pijorų ordino, kuriam priklausė būsimas šventasis, nariai buvo atsikėlę ir į Lietuvą, kur įkūrė atskirą Lietuvos provinciją, savo mokyklose sėkmingai ugdė jaunimą iki kol buvo Caro imperijos potvarkiais uždaryti XIX amžiaus viduryje. Būsimasis šventasis Faustinas, matydamas, kad Ispanijoje Pijorų „pamaldžiosios mokyklos“ vargsta be moterų įnašo, įkūrė atskirą Kalasantiečių Dieviškosios Ganytojos dukterų kongregaciją.

Keletą metų italų misionierius, Komboniečių kongregacijos kunigas t. Daniele Moschetti buvo vienas iš patikimų balsų Pietų Sudane, kur jis tarnavo kaip savo brolijos vyresnysis, pranešantis apie šios jaunos valstybės džiaugsmus ir, ypač, skausmus per pastaruosius trejus metus, užvirus genčių ir klanų tarpusavio kovai, dėl savo, o ne dėl valstybės interesų. Nuo 2017 metų sausio 1 dienos vyresniojo pareigose jį keičia kitas kombonietis, o t. Daniele paskelbė laišką bendražygiams, draugams, visiems sutiktiems, kurį pavadino taip: „tik trys žodžiai: Ačiū jums! Atleiskite ir viso geriausio“.