Romas

Popiežiaus kvietimas geros valios žmonėms vykdyti gailestingumo darbus

„Noriu paraginti visus pasaulyje geros valios žmones, kad visuose miestuose, vyskupijose ir asociacijose vykdytų gailestingumo darbą“. Popiežius Pranciškus šiuo paraginimu parėmė tarptautinio labdaros fondo „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“ pradedamą pasaulinio masto rinkliavą. Pasaulinę labdaros akciją fondo atstovai pristatė spaudos konferencijoje penktadienį Vatikano radijo būstinėje, o popiežius paraginimą remti „Pagalbos kenčiančiai Bažnyčiai“ akciją parėmė video žinioje. Fondo akcija „Be God’s mercy“ (Būk Dievo gailestingumas) sieks įgyvendinti daugybę gailestingumo darbų visame pasaulyje. Akcija tęsis iki spalio 4 dienos.

Kunigo Antano Dilio 70-ties metų kunigystės jubiliejus

Prakilnų 70-ąjį Kunigystės šventimų jubiliejų birželio 16 d. švenčia kunigas Antanas Dilys. Vyriausias Vilniaus arkivyskupijos kunigas, prisimindamas karo metu vykusį savo stojimą į kunigų seminariją, sako: „Buvome pasiryžę.“ Ryžtą tarnauti Dievui ir pasitikėjimą Juo kunigas Antanas liudijo visus 70 garbingos tarnystės metų.

Kardinolo Parolino vizitas Ukrainoje: "nekaupkite turtų"

Kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius, tęsia delikatų vizitą Ukrainoje, kuri pastaraisiais metais gyvena sudėtingomis sąlygomis. Pirmiausia tai karo situacija, bet ne vien. Ją lydi konfliktai kolektyviniuose jausmuose, liečiančiuose tautinę tapatybę, labai sunkiai keliamasi iš klampaus korupcijos liūno. Visi šie reiškiniai atsispindi ir krikščionių bendruomenėje, kuri turi papildomų tarpusavio įtampos židinių. Šiuos įžiebė ne vien karas, pakanka prisiminti ilgalaikį nedraugiškumą tarp ortodoksų ir graikų apeigų katalikų. Bet taip pat ne paslaptis, kad svetimumo pasitaiko ir tarp graikų apeigų bei lotynų apeigų katalikų. Visos šios sudėtingos temos, kurioms būdinga tiek daug skirtingų nuomonių, atsispindi kardinolo Parolino, Vatikano diplomatijos šefo kalbose ir pamoksluose.

„Jėzus pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 23–24)

Šio sekmadienio Evangelijoje išgirstame Petro išpažinimą, Jėzaus pirmąją pranašystę apie kančią ir prisikėlimą ir Jėzaus sąlygas kiekvienam, kas nori būti jo mokinys.

XX a. pr. Antarktidos tyrinėtojas, britas seras Ernest Shackleton ieškojo savanorių pavojingai misijai į Pietų ašigalį. Londono laikraštyje patalpino tokį skelbimą: „Ieškomas Žmogus, kuris leistųsi į pavojingą kelionę. Atlyginimas menkas, geliantis šaltis, ilgas mėnuo tamsoje, pastovus pavojus, laimingas sugrįžimas abejotinas, tačiau, jei lydės sėkmė, garbė ir pripažinimas garantuotas.“ Niekas netikėjo, kad kas nors atsilieps į tokį skelbimą, tačiau visų nuostabai iš visos Anglijos tokių atsirado net 5000. Iš jų skelbimo autorius atsirinko tik 28 drąsuolius.

Jeruzalėje pradedami Šventojo Kapo restauravimo darbai

Jeruzalėje po dviejų šimtų metų pertraukos pradedama restauruoti Kristaus palaidojimo vieta, Šventojo Kapo bazilikos viduje. Numatyta, jog darbai truks apie metus, tačiau piligrimams bus leidžiama lankyti Šventąjį Kapą ir čia melstis.


Kas lankėsi Šventojoje Žemėje, žino, kokia sudėtinga koplyčios, kuri saugo Jėzaus kapą, situacija. Du šimtmečius nebuvo atlikta jokia restauracija, nes trys šią šventą vietą prižiūrinčios bendruomenės nesugebėjo susitarti, kas atliks darbus ir kaip pasidalinti išlaidas.

 

Per Petrines bus minimos Benedikto XVI kunigystės 65-osios metinės

Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną, birželio 29-ąją, sukaks 65 metai nuo tos dienos kai popiežiui emeritui Benediktui XVI buvo suteikti kunigystės šventimai. Sukaktis bus pažymėta iškilmingu aktu, Petrinių išvakarėse, birželio 28 d., vyksiančiu Vatikano Apaštališkųjų rūmų popiežiaus Klemenso salėje, dalyvaujant pačiam Jubiliatui ir popiežiui Pranciškui.

Benedikto XVI interviu: „Tikėjimas yra ne idėja, o gyvenimas“

Pateikiame pirmąją dalį popiežiaus Benedikto XVI interviu, kuriame jis atsako į kun. Jacques’o Servais SJ klausimus, iškeltus vieno koliokviumo aplinkoje 2015 m. spalį. Vokiečių kalba Benedikto XVI suformuluotus atsakymus konferencijoje perskaitė Popiežiškųjų namų prefektas, kurijos kardinolas Georgas Gänsweinas. Interviu su popiežiumi buvo paskelbtas dienraščio „Avvenire“ 2016 m. kovo 16 d. numeryje. Vertimu į lietuvių kalbą pasirūpino Bažnyčios žinios“ (Gediminas Žukas).

Jūsų Šventenybe, klausimas, keliamas šių metų studijų dienose, remiamose Švč. Jėzaus Vardo rektorato, yra dėl nuteisinimo tikėjimu. Paskutiniame savo rinktinių raštų tome tvirtai pabrėžiate: „Krikščioniškasis tikėjimas yra ne idėja, o gyvenimas.“ Komentuodamas garsiąją Pauliaus ištarą Rom 3, 28, šiuo atžvilgiu užsiminėte apie dvejopą transcendenciją: „Tikėjimas yra dovana per bendruomenę, kuri pati yra dovanota“ (gs, iv, 512). Ar galėtumėte paaiškinti, ką tai sakydamas turėjote galvoje atsižvelgiant į tai, kad minėtų studijų dienų tikslas yra padaryti pastoracinę teologiją aiškesnę ir pagyvinti dvasinę tikinčiųjų patirtį?

Apie buvimą (ne)geriausiam

Didžiausia šio laikmečio apgavystė yra ne kokia politinė ar ekonominė afera, o įteigimas jaunam žmogui, kad gyvenimas turi būti sėkmingas ir lengvas. Kad viskas turi sektis lengvai, iš pirmo karto, be pastangų – tada gyveni teisingai. Jei taip nevyksta, vadinasi, klaidingai pasirinkai, o klaidingai pasirinkti negalima, nes tai jau nesėkmingas ir sunkus kelias.

Kauno arkivyskupijai – 90!

Dėkokime už praeitį, švęskime dabartį, kurkime ateitį! (2016 06 20–24)

Paskelbta: 2016-06-10 12:00:40

Kasmet savo dangiškojo globėjo Šv. Jono Krikštytojo Gimimą mininti ir tuomet Arkivyskupijos dieną švenčianti Kauno bažnyčia šiemet ta proga švęs ir savo istorijos sukaktį – 90 gyvavimo metų nuo tada, kai popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija „Lituanorum gente“ įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją ir sykiu Kauno arkivyskupiją. Ją švęsime beveik visą savaitę – birželio 20–24 d., o numatytieji renginiai – tai kvietimas dėkoti Dievui už visą arkivyskupijos gyvavimo laiką bei žmones, džiugiai švęsti dabartį ir su naujomis idėjomis žengti į ateitį.

Viešpats atleidžia tavo nuodėmę

Antroje Samuelio knygoje yra pasakojimas apie sunkiai nusidėjusį karalių Dovydą. Moters grožio sužavėtas karalius svetimavo ir, norėdamas nuslėpti savo nuodėmę, pasiuntė moters vyrą į mūšį, kuriame jis žuvo (plg 2 Sam 12). Pranašas Natanas kaltino už šią sunkią nuodėmę karalių Dovydą. Karalius pripažino savo kaltę, gailėjosi padaręs nusikaltimą ir tuomet pranašas Natanas Dievo vardu paskelbė: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi“ (2 Sam 12,13).

Kas yra Krikšto sakramentas?

Ką reiškia Krikšto sakramentas? Krikštas yra pirmasis Naujojo Testamento sakramentas, kurį Kristus davė visiems žmonėms, kad šie galėtų pasiekti amžinąją laimę. Krikštas yra sąmoningas sprendimas atsiliepti į Kristaus Evangelijos žinią ir tapti atsakingu jos skelbėju. Tai sprendimas būti išskirtine Dievo nuosavybe ir aktyviu tikėjimo žmogumi. Todėl šiam veiksmui reikia pasirengti - reikia ir žinių, ir ryžto. Kai krikštijami maži vaikai, jų vardu tėvai ir krikštatėviai pareiškia ryžtą ir norą, prisiima atsakomybę užauginti žmogų, kuris augdamas pats patvirtintų sprendimą. Visus pakrikštytuosius sieja sakramentinės vienybės ryšys. Pakrikštytasis tampa gyvosios Bažnyčios nariu, pats tampa Bažnyčia.

„Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Lk 7, 47)

Šį sekmadienį Evangelijoje susitinka nuodėmė ir Gailestingumas. Žmogiško gyvenimo paribiai, žemiški užkaboriai ir dangiškos aukštumos, nepamatuojama dangaus mėlynė. Kyla keistas klausimas – nejaugi be nuodėmės negalima pažinti Dievo meilės ir jo gailestingumo? Galima. Yra žmonių, kurių gyvenimo kelias tiesus tiesus – jokio vingio ir jokio šešėlio. Tačiau dauguma mūsų savaip esame prieš Dievą lyg skolininkai, kaip Jėzaus palyginime – vieni skolingi penkis šimtus denarų, o kiti – tik penkiasdešimt.

Ką Popiežius Pranciškus galvoja apie atsistatydinimą

Popiežiaus „konfidencialus pasidalinimas“, kaip jį pats pavadino, kalbėdamas gegužės pabaigoje su Schola Occurrentesmoksleiviais, buvo aiškus ir nedviprasmiškas. Atsakydamas į klausimą, ar popiežius kada nors svarstė mintį apie galimą atsistatydinimą dėl pernelyg didelės atsakomybės, Pranciškus sakė: „Niekada negalvojau pasitraukti dėl atsakomybės naštos. Tačiau pasakysiu kai ką labai asmeniško. Negalvojau ir apie tai, kad mane išrinks. Man tai buvo netikėtumas, tačiau nuo tos akimirkos Dievas man suteikė tokią vidinę ramybę, kuri lydi iki šiol. Tai malonė, kurią gaunu. Kita vertus, iš prigimties esu kiek lengvabūdiškas, tad tęsiu toliau.“ Šiais žodžiais popiežius šiek tiek užkerta kelią tolesnėms spekuliacijoms apie galimą atsistatydinimą, sulaukus 80-ies šių metų gruodį.

Popiežiaus audiencija nuolatiniams diakonams ir dalyvio iš Lietuvos įspūdžiai

Savaitgalį, birželio 4-ąją, popiežius Pranciškus susitiko su Tarptautinio diakonato centro delegacija, beje, išpildydamas savo pažadą – surengti atidėtą audienciją. Šeštadienį Šventasis Tėvas priėmė keliasdešimt svečių, tarp jų buvo ir lietuvis, Nerijus Čapas, Kauno arkivyskupijos nuolatinių diakonų parengimo programos dalyvis. Paprašėme Nerijaus Č. išsamiau papasakoti apie savo kelionę į Romą:

Vyskupai už aplaidumą lytinio išnaudojimo bylose bus šalinami

 Vyskupai, kurie pasielgė aplaidžiai mažamečių ir pažeidžiamų pilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejais, bus pašalinami iš pareigybių. Tai numato naujas popiežiaus Pranciškaus teisės aktas „Motu proprio“, kuriuo Šventasis Tėvas dar labiau sustiprino Bažnyčios įsipareigojimą rūpintis mažamečių ir pažeidžiamų pilnamečių apsauga. Dokumentas „Come una madre amorevole“ (Kaip mylinti motina), kurį popiežius pasirašė birželio 4 dieną, įsigalios rugsėjo 5 dieną.

Tavo sūnus yra gyvas!

 

Dešimtąjį eilinį metų sekmadienį Mišių Dievo žodžio skaitiniai pasakoja apie du prikėlimus iš numirusiųjų. Pranašas Elijas meldėsi ir prašė Dievą, kad prikeltų mirusį našlės berniuką: „Viešpatie, mano Dieve, leisk gi, kad šitam berniukui sugrįžtų gyvybė!“ (1 Kar 17). Dievas išklausė Elijo maldą: berniukui sugrįžo gyvybė ir pranašas atidavė jį motinai sakydamas: „Štai tavo sūnus yra gyvas“.

Steigiama nauja Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija

Birželio 4 dieną popiežius Pranciškus patvirtino „ad experimentum“ naujos dikasterijos statutą. Jame nurodoma, kad nuo rugsėjo 1 dienos nebeegzistuos, tiksliau sakant, į vieną ir naują instituciją suplauks dabartinės  dvi Popiežiškosios tarybos - šeimos ir pasauliečių. Galima prisiminti, kad tai Šventojo Sosto organizacinės struktūros reformos, kurią vykdo popiežius, padedant devynių kardinolų tarybai, dalis.

 

Mirė monsinjoras

 

Mirė didelis pasaulio ir Lietuvos geradarys monsinjoras Gerhardas Lange, Telšių ir Panevėžio katedrų kanauninkas. Šis žmogus yra padaręs didelę daugybę gerų darbų. Juos vargiai galima suskaičiuoti, Vatikano radijui atsiųstame laiške rašo vysk. Jonas Kauneckas.

Dievui pašvęstasis gyvenimas (teminis puslapis „Dvasios papėdėje“)

Tai gyvenimas krikščionių vyrų ir moterų, kurie stengiasi gyventi panašiai, kaip gyveno žemėje pats Jėzus Kristus. O jis buvo skaistus, neturtingas ir klusnus. Pats Jėzus pasirenka ir pašaukia sau tuos, kuriuos nori, dovanodamas jiems galimybę būti visiškai atsidavusiems jam, kaip Sužadėtiniui. Šis ryšys praturtina ir papuošia Bažnyčią šventumu, tokiu kaip šv. Benedikto ir šv. Skolastikos, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros, šv. Teresės Avilietės ir kt. Pašvęstasis gyvenimas tęsia Jėzaus veikimą pasaulyje ir yra pranašiškas būsimojo gyvenimo liudijimas visiems tikintiesiems.

Truputis statistikos

2008 m. pasaulyje veikė 1788 popiežiaus patvirtinti Pašvęstojo gyvenimo institutai ir Apaštalinio gyvenimo draugijos bei maždaug 2200 vyskupų patvirtintų Pašvęstojo gyvenimo institutų ir Tikinčiųjų asociacijų. 

Pašvęstųjų vyrų pasaulyje buvo 196473. Iš jų: kunigų vienuolių 137058, Pasauliečių institutų narių kunigų 3581, vienuolių nuolatinių diakonų 524, brolių vienuolių 55030, Pasauliečių institutų narių ne kunigų 280.

Pašvęstųjų moterų tais pačiais metais buvo 836091. Iš jų: klauzūrinių vienuolių 47626, apaštalaujančių vienuolių 767459, pašvęstųjų moterų Pasauliečių institutuose 21006.

Iš viso 2008 m. pasaulyje Dievui pašvęstųjų asmenų buvo 1032564.

Formų įvairovė

Pašvęstojo gyvenimo institutais skirstomi į Vienuolinius institutus ( Monastinio gyvenimo, Kontempliatyvaus gyvenimo, Apaštalinio gyvenimo), Pasauliečių institutus bei Apaštalinio gyvenimo draugijas, Pašvestąsias mergeles, Eremitus, Našlius ir Naujas pašvęstojo gyvenimo formas.

Pašaukimas

Visas Šventasis Raštas – tai pašaukimų istorija! Pašaukimas – viena iš pagrindinių Biblijos temų. Senasis Testamentas kalba apie žmogaus pašaukimą į egzistenciją, apie kvietimą kalbėtis su Dievu, sudaryti su juo sandorą, tapti jo tauta, bet taip pat ir apie kai kurių žmonių pašaukimą atlikti kokią nors ypatingą užduotį Dievo plane. Naujajame Testamente pašaukimas – tai Kristaus kvietimas sekti juo, tapti jo mistinio kūno nariu ir skelbti jo išganymą nešančią Naujieną.

Nuo II Vatikano susirinkimo įsigaliojo samprata, kad kiekvienas žmogus, o ne tik kunigai ir vienuoliai turi pašaukimą. Pirmiausia – tai pašaukimas į gyvenimą. Jis yra bendras visiems visų laikų, visų rasių, visų tikėjimų žmonėms. Visi krikščionys savo ruožtu turi dar vieną bendrą pašaukimą – tikėti, sekti ir liudyti Dievo Sūnų Jėzų Kristų savo gyvenimu. O tas bendras pašaukimas gali būti įgyvendinamas keliais skirtingais būdais, kurie vadinami specifiniais pašaukimais. Tai šventimais įgytos tarnystės arba kunigo pašaukimas, pašaukimas į konsekruotąjį vienuolinį gyvenimą, pašaukimas į moterystę, konsekruotųjų pasauliečių pašaukimas. Mes daugiau gilinsimės į Dievui pasišventusių ir jo pašvęstų asmenų pašaukimą, nors jis būtų neįmanomas be pirmųjų dviejų pašaukimų – pašaukimo į gyvenimą ir pašaukimo būti krikščioniu.

Mūsų šalyje moterų vienuolynų yra 15, vyrų – 41. Šį kartą pasirinkome du –Benediktines (OSB) ir Pranciškonus (OFM).

Benediktinės (OSB)

Benediktinių (OSB) oficialus pavadinimas – Šv. Benedikto seserų vienuolija (popiežiaus teisių),
Kontempliatyvi vienuolija, Charizma: „Ora et labora“ – melskis ir dirbk. Tikslas: kontempliacija ir apaštalavimas. Įkurta Italijoje VI a., Lietuvoje nuo 1622 m.

1621 m. LDK didikas, Jeruzalės kavalierius Jurgis Andrius Skorulskis paprašė Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto III dovanoti apleistą Šv. Mikalojaus bažnytėlę Kaune seserims benediktinėms. Tais pačiais metais, rugsėjo 27 d., karalius prašymą išklausė. Tada, fundatoriaus A. Skorulskio dėka, iš Nesvyžiaus benediktinių abatijos buvo pakviestos devynios seserys, kurios 1627 m. apsigyveno mažame mediniame namelyje netoli bažnyčios. Tokiu būdu Kaune įsikūrė seserys benediktinės. Pirmoji Abatė buvo to paties didiko Skorulskio duktė s. Eufemija Skorulskytė. Vienuolynas buvo tituluotas Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo vardu.

Paprastai Kauno seserims benediktinėms kapelionais buvo skiriami domininkonai. Kadangi seserys neturėjo pakankamai pinigų, negalėjo nei restauruoti baž­nyčios, nei statyti šiek tiek erdves­nio vienuolyno.

XVII – XVIII a. viešpataujant Gustavui Adolfui ir Karoliui XII, Lietuva kentėjo nuo švedų antplū­džių. Švedų karo metu nukentėjo ir benediktinių vienuolynai. Nuo seno seserys iš kartos į kartą per­duoda pasakojimą, kad švedai, įsi­veržę į vienuolyną, puolė gaudyti seseris. Tas, kurias pagavo, nukan­kino ir išniekino. Manoma, kad šitų įvykių atminimui benediktinės ilgą laiką dėvėjo virš gobtuvo kar­mazino spalvos aksomo raudoną kryžių. Nuo XVII a. kurį laiką vienuolyne veikė mergaičių mokykla.

1822 m. vienuolyno kapelionu buvo paskirtas domininkonas tėvas Labašauskis. Jis pradėjo energingai rūpintis mūrinio vienuolyno statymu. 1825 m. buvo pastatytas erdvesnis vienuolynas. Tuoj padaugėjo ir seserų. Jeigu tėvui Labašauskiui atvykus buvo tik 4 seserys, tai pastačius vienuolyną jų buvo jau 18, o dar vėliau – 22.

Tuo metu vienuolynas buvo popiežinės klauzūros. Seserys gyveno uždarai, niekur neišeidamos, giedojo benediktiniškas liturgines valandas (7 kartus per dieną ir vidury nakties), siuvo ir siuvinėjo bažnytinius rūbus, darbavosi daržuose bei uoliai prižiūrėjo Šv. Mikalojaus bažnytėlę. 1862 m. vysk. M. Valančius atsiuntė seserims pagyrimo raštą už gražų bažnyčios užlaikymą.

Po 1863 m. sukilimo visoje Lietuvoje buvo uždaromi vienuolynai. Carinės valdžios įsaku buvo uždarytas noviciatas. O tai reiškė, kad vienuolynas paliktas išmirimui. Tačiau seserys pergudraudavo caro valdininkus – mirusias vienuoles laidodavo po bažnyčia, o vietoj jų priimdavo naujas nares, kurias pavadindavo mirusiųjų vardais. Taigi, caro valdininkai stebėdavosi, kad seserys gyvena per 100 metų… Nepaisydama klauzūros, caro valdžia dažnai kišdavosi į vidinį vienuolyno gyvenimą, pavyzdžiui, dorovinė policija vienuolyne apgyvendindavo moteris atlikti bausmę už dorovės pažeidimus.

Kilus Pirmajam Pasauliniam karui (1913 – 1917), se­serys buvo priverstos palikti vienuolyną ir ieškotis prieglaudos kitur. Kurį laiką jos buvo prisiglaudusios tuščiame Tytuvėnų vienuolyne, o 1919 m. vėl sugrįžo į savo vienuolyną.

XX a. pradžioje vienuolynuose vyravusi lenkiška kultūra tapo viena skaudžiausių Lie­tuvos Bažnyčios problemų tautinio atgimimo metais. Ta problema iškilo ir Kauno benediktinių vienuolyne. 1920 m. vienuolyną aplankė kardinolas Achilles Ratti (būsimasis popiežius Pijus XI), mat jis buvo popiežiaus nuncijumi Lenkijoje ir seserys kreipėsi į jį, prašydamos spręsti vienuolyne tautinius klausimus. Tačiau kardinolas A. Ratti vienuolyno nevizitavo, o tik aplankė jį. Šiek tiek vėliau kitas Šventojo Tėvo nuncijus vysk. Antonius Zechini vizitavo vienuolyną ir 1924 m. dešimt seserų, kurios save laikė lenkėmis, buvo iškeltos į Kolainius be teisės priimti naujas nares. Kauno vienuolyne liko tik šešios seserys.

Padėtis pasikeitė, kai 1926 m. popiežius Pijus XI apaštališkuoju Lietuvos vizitatoriumi paskyrė arkivyskupą J. Matulaitį. Šis susirūpino Kauno benediktinių vienuolijos reforma. Pritaikius Amerikos šv. Benedikto seserų kongregacijos konstituciją, vienuolynas iš uždarų tapo apaštalaujančiomis. Kauno seserys benediktinės perėjo į diecezinę priklausomybę ir pasivadino Kauno Seserų Benediktinių Kongregacija. Generaline Vyresniąja buvo išrinkta s. Agnietė. Iš karto padaugėjo pašaukimų. Benediktiniškas liturgines valandas, kurias seserys giedodavo, pakeitė kalbamas Romos brevijorius. Pakeisti ir senieji, nepatogūs rūbai. Seserys dirbo pagal savo išsilavinimą: vargonininkavo, dirbo vaikų darželiuose, prieglaudose, turėjo ūkį.

1936 m. J. E. Vyskupas Teofilis Matulionis, Arkivyskupo J. Skvirecko prašomas, sutiko globoti benediktinių vienuolyną ir bažnyčią. Vyskupas Matulionis buvo didelis Švč. Sakramento garbintojas. Jo rūpesčiu 1938 m., minint 550 m. nuo Lietuvos Krikšto ir 20 m. nuo Nepriklausomybės atgavimo, buvo nutarta benediktinių bažnyčioje įvesti amžinąją Švč. Sakramento adoraciją. Tam sumanymui įvykdyti buvo gautas Kauno Arkivyskupo J. Skvirecko leidimas. Bažnyčia buvo rekonstruota, įvestas šildymas ir pritaikyta adoracijai. Adoruoti seserys pradėjo 1940 metais, jau gresiant sovietų okupacijai. Adoruojama buvo tik dienomis, nes naktį buvo pavojinga. Tuo metu vienuolyne gyveno 52 seserys.

Tais pačiais metais, užėjus sovietams, vienuolynas buvo ,,nacionalizuotas”. 1941 m. seserims teko iš jo išsikraustyti, bet bažnyčia liko atvira ir adoracija tebesitęsė. Frontui pasitraukus į Rytus, seserys grįžo į vienuolyną ir gyveno jame iki pat 1948 m. Vokiečių okupacijos metais seserys priglaudė keletą žydų tautybės mergaičių, kad nepakliūtų į getą, taip pat slapta nešdavo į getą valgyti.

Įsitvirtinusi tarybų valdžia vienuolyną uždarė 1948 m. rugsėjo 14 d., privertusi seseris per 24 val. išsikraustyti. Bažnyčia uždaryta spalio 2 d. Vienuolyne padarė bendrabutį, o bažnyčia iki pat 1990 m. buvo viešosios bibliotekos knygų saugykla. Tarybų valdžia taip pat ,,nacionalizavo” ir seserų turėtą vaikų darželį bei Kačioniškio dvarą, o Čiobiškyje dirbusios seserys nukentėjo nuo ,,miško brolių”: trys seserys suimtos, o viena – nuteista 5 metams.

Keletą metų vyresnio amžiaus seserys gyveno koridoriuje iš vienuolyno į bažnyčią. Čia seserys vis dar rinkdavosi bendrai maldai, pradėjo slapta spausdinti rašomąja mašinėle religinio turinio knygas, ruošdavo rekolekcijas jaunimui, netgi slapta vyko įvilktuvės ir įžadai, nes 1953 m. vėl buvo atidarytas slaptas naujokynas. Visą laiką seserys buvo sekamos. 1955 m. toje vadinamoje ,,furtytėje” buvo krata. Po tardomos saugume. 1965 m. teko išsikraustyti. Nuo tada pasidarė dar sunkiau susirinkti kartu. Seserys rinkdavosi skirtingose vietose tik sekmadieniais ar rekolekcijoms. Nežiūrint persekiojimų, seserys slapta katekizuodavo vaikus, vargonininkavo, siuvinėjo bažnytinius rūbus, ruošdavo santuokai, atvesdavo mirštantiems kunigą. S. Kolumba ir s. Ignacija ilgus metus dirbo Kauno Kunigų Seminarijoje, s. Angelė iki mirties slaugė arkivyskupą T. Matulionį, o s. Paulina – vysk. Labuką. Ne viena sesuo (pvz. s. Placida) buvo persekiojama ir tardoma dėl vaikų katekizavimo, dėl ,,Lietuvos Bažnyčios Kronikos”, kai kurios už visa tai buvo pašalintos iš darbo.

Prasidėjus atgimimui, 1989 m., padedant deputatui K. Ignatavičiui, pradėta rūpintis atgauti bažnyčią. 1990 m. sudaryta šv. Mikalojaus bažnyčios atstatymo komisija, kurios pirmininku kardinolas V. Sladkevičius paskyrė kun. V. Sidarą, kuris ir tapo šios bažnyčios rektoriumi. Po sunkių remonto darbų 1992 m. kovo 22 d. Kauno šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčia buvo atidaryta ir atšventinta. Tuoj pat pradėta rūpintis ir vienuolyno pastatų susigrąžinimu.

II Pasaulinio Karo metu, grįžtant rusų kariuomenei, manydamos, kad rusai gali sunaikinti vienuolynus, kelios seserys pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Po ilgų ir sunkių bandymų 1957 m. s. Rafaelė ir s. Alfonsa gavo leidimą įsikurti JAV Bedforde. Naujai įkurtą vienuolyną seserys pavadino ,,Regina Pacis”. Šių namų vyresniąja paskirta s. Rafaelė Šimonytė. Sovietmečiu ilgą laiką išeivijoje buvo manoma, kad tai vienintelės seserys, likę iš Kauno seserų Benediktinių Kongregacijos. 1997 m. Romos Vienuolių Kongregacija pripažino, kad ,,Regina Pacis” visada priklausė ir tebepriklauso Kauno vienuolynui. 1997 m. s. Gertrūda Lukšaitė buvo paskirta naująja ,,Regina Pacis” namų vyresniąja. Dėl mažo seserų skaičiaus ir pašaukimų nebuvimo, pagal Apaštalinio Sosto paskirto vizitatoriaus t. Samuel Russell rekomendaciją, 1998 m. nutarta šį vienuolyną uždaryti.

Pranciškonai OFM

Pranciškonų OFM – oficialus pavadinimas – Mažesniųjų brolių ordinas (Ordo Fratrum Minorum - OFM) yra vyrų vienuolija, sekanti Pranciškaus Asyžiečio mokymu. Įkurtas 1209 m., Lietuvoje nuo 1251 m. (Kuršo vyskupijos vyskupas pranciškonas Henrichas Liuksemburgietis).

Pranciškonai, kaip visi elgetaujantys ordinai, gyvena neturte ir pragyvenimui užsidirba iš amatų, socialinio, pastoralinio ir pedagoginio darbo. Pranciškus Asyžietis testamente savo broliams rašo: „Aš dirbu savo rankomis ir noriu dirbti; tvirtai noriu, kad visi kiti broliai dirbtų, nes tai yra sąžiningumo išraiška. Kas nemoka, teišmoksta, ne iš gobšumo, kad gautų už darbą atlyginimą, bet dėl pavyzdžio ir tingumui nugalėti.“ [1]. Kitas pranciškonų pajamų šaltinis yra piniginės aukos. Vienas iš svarbiausių dalykų pranciškonų gyvenime yra sielovada. Todėl pranciškonai apsigyvendavo pirmiausiai ten, kur labiausiai reikėdavo socialinės globos – pamažu suklestėjusių miestų priemiesčiuose. Dievo žodį apie taiką ir išganymą pranciškonai skelbė pavyzdžiu ir mokymu.

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Mažeikiškis – įšventintas diakonu

2016 m. gegužės 31 dieną Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje buvo švenčiami tituliniai šios Šventovės atlaidai. Tą dieną, kada Bažnyčia mini Švč. M. Marijos Apsilankymą pas šv. Elžbietą, šioje pagrindinėje Telšių vyskupijos Šventovėje dviem Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos absolventams, baigusiems seminariją ir įgijusiems religijos mokslo magistrus, buvo suteikti diakonato šventimai. Iš Gargždų Šv. Mykolo Arkangelo parapijos kilusį Donatą Litviną ir iš Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos kilusį Antaną Budrecką diakonais, Telšių vyskupijos vyskupo Jono Borutos SJ prašymu, jam pačiam negalint dalyvauti, pašventino Panevėžio vyskupijos vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

,,Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos ir jis tarė: „Neverk!” (Lk 7, 13)

Birželio mėnesio pirmojo sekmadienio Evangelija mus sugrąžina prie vienos iš didžiausių žmonijos paslapčių - Jėzus prikelia iš mirties patalo našlės sūnų. Mirtis pakeičiama į gyvenimą. Kai šiandien visur aplink yra sėjama mirties kultūra (nežiūrint išvystytų sveikatos priežiūros institutų, ligoninių, slaugos namų ir reabilitacijos centrų) šiandienos žmogus kaip niekad yra graužiamas vienatvės ir beviltiškumo ligų. Jėzus šio sekmadienio Evangelijoje priartėja prie laidotuvių procesijos kaip Dievas, sujaudintas žmogaus kančios ir netekties skausmo.

Kunigų šventimai Telšių vyskupijos Katedroje

Birželio 1 dieną Telšių vyskupijoje iškilmingai minimas šios vyskupijos globėjas, pirmųjų krikščionybės amžių kankinys, filosofas, rašytojas, gilus mąstytojas Justinas. Tą dieną į Telšių vyskupijos Katedrą 12 val. iškilmingoms Šv. Mišioms rinkosi gausus būrys maldininkų bei dvasininkų ir iš kitų Lietuvos vyskupijų. Šv. Mišioms, kurių metu buvo pašventinti trys nauji kunigai, vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo jo generalvikaras kan. Remigijus Saunorius, Telšių vyskupijos kurijos kancleris kun. Haroldas Šneideraitis, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kun. Ramūnas Norkus ir dar keliasdešimt kitų kunigų. Šv. Mišių metu, kurias tiesiogiai transliavo Marijos radijas, giedojo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos grigališkojo choralo giedotojų grupė, vadovaujama Vidmanto Budreckio, liturgijoje patarnavo trys diakonai: Gediminas Paulius, Donatas Litvinas ir Antanas Budreckas bei Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai.

Kaišiadorių vyskupijoje įsteigta diecezinių teisių kongregacija

 Vadovaudamasis Kanonų teisės kodekso kan. 579, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas 2016 m. gegužės 31 d., Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventėje, savo dekretu įsteigė pašvęstojo gyvenimo institutą Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių kongregaciją ir patvirtino kongregacijos konstituciją. Naujai įsteigta kongregacija yra apaštalinį ir kontempliatyvų gyvenimo būdą derinanti karmelitiško dvasingumo moterų vienuolija, įsikūrusi Krikštėnų parapijoje (Ukmergės rajone), Kaišiadorių vyskupijoje.

Powered by BaltiCode