Liepos 13 d. Romoje mirė mieste gerai žinomas ir gerbiamas siuvėjas Annibale Gammarelli, kurio šeimai priklausanti dirbtuvė siuva rūbus popiežiams ir kardinolams.

Gammarelli šeimos siuvyklos istorija siekia 1763 metus. Nuo to laiko jos siūtas baltas sutanas dėvėjo beveik visi popiežiai. Gammarelli sutanas vilki ir popiežius Pranciškus. Tik Benediktas XVI nesilaikė tradicijos ir jam sutanas siuvo kita šalia Vatikano savo parduotuvę turinti populiari liturginių rūbų siuvykla.

Liepos 13 ryte Lenkijoje užgeso arkivyskupo Zygmunt Zimowski gyvybė. Šis nedideliame pietų Lenkijos kaimelyje gimęs ganytojas nuo 2009 metų vadovavo Popiežiškajai sveikatos sielovados tarybai, popiežiaus Benedikto XVI paskyrimu. Arkivyskupas Zimowski buvo 67 metų amžiaus, jį pakirto kasos vėžys. Per savo gyvenimą jis nuveikė daug darbų skirtingose srityse. 1973 metais buvo įšventintas kunigu, gavo teologijos daktaro laipsnį, o 1983 metais pradėjo dirbti Tikėjimo mokymo kongregacijoje, Vatikane. Tuo gyvenimo laikotarpiu užsiėmė aktyvia akademine veikla, parašė dešimtis straipsnių, vyko dėstyti Katalikiškame universitete Liubline ir Kardinolo Stefano Wyszynskio universitete Varšuvoje, bendradarbiavo Katalikų Bažnyčios katekizmo lenkų kalba rengime, buvo kelių palaimintųjų ir šventųjų bylų postulatorius. Taip pat bendradarbiavo su Vatikano Radijo programa lenkų kalba.

Popiežius Pranciškus paskyrė 16 Komunikacijos sekretoriato narių. Tarp jų yra ir Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

Komunikacijos sekretoriatas – tai pernai birželio 29 d. popiežiaus Pranciškaus įkurta nauja Šventojo Sosto dikasterija, sujungianti devynias anksčiau savarankiškai veikusiais Šventajam Sostui pavaldžias komunikacijos ir leidybos institucijas: Popiežiškąją visuomenės komunikavimo priemonių tarybą, Šventojo Sosto Spaudos salę, Vatikano interneto tarnybą, Vatikano radiją, Vatikano televizijos centrą, dienraštį „L‘Osservatore Romano“, spaustuvę, leidyklą ir fotografijos tarnybą. Pernai per Petrines paskelbtame popiežiaus Pranciškaus „motu proprio“ buvo nurodyta, kad minėtųjų devynių institucijų integravimas turi įvykti per ketverius metus.

Padėka už patirtas malones

Liepos 10 d. Marijampolėje tradiciškai prasidėjo palaimintojo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju minėjimo aštuondienis - atlaidai. Pirmąją atlaidų dieną tikintieji tradiciškai dėkojo Dievui už palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimu patirtas malones ir meldė jo paskelbimo šventuoju. Šv. Mišias aukojo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, jis sakė ir homiliją, kurią pradėjo primindamas Palaimintojo mirties akimirkas šaltą sausio 27-osios naktį 1927 m., pavadindamas jį garbingu Bažnyčios ir Tėvynės sūnumi.

Nors pagrindinis už liturgiją atsakingas Vatikano kardinolas Robertas Sarah teigė, jog kunigai nuo Advento turėtų vėl pradėti aukoti šv. Mišias atsisukę į rytus, Vatikano atstovas spaudai pirmadienį patikslino, kad instrukcijos, rekomenduojančios aukoti Eucharistiją atsisukus į žmones, pakeistos nebus.

Kadangi kardinolo iš Gvinėjos pasisakymas sukėlė komentarų ir diskusijų bangą, Vatikanas pirmadienį išleido pranešimą, jog nebus jokių naujų taisyklių apie šį liturginį veiksmą.

Popiežiaus Pranciškaus pirmoji knyga „Dievo vardas – Gailestingumas“, pasirodžiusi 2016-ųjų pradžioje, susilaukė didelio tikinčiųjų bendruomenės susidomėjimo. Ateinantį savaitgalį į šios knygos pristatymą kviečiami vilniečiai ir miesto svečiai.

Šeštadienį, liepos 9 d., eidamas šimtas penktuosius metus, Romoje mirė prel. Kazimieras Dobrovolskis, prieš mėnesį paminėjęs kunigystės šventimų aštuoniasdešimtąsias metines.

Prelatas Kazimieras Dobrovolskis gimė Varnabūdėje, Marijampolės apskrityje, 1911 metų gruodžio 16 dieną.

Vilnius, 2016 m. liepos 7 d.

Didžiausios Lietuvos krikščionių Bažnyčios pastaruoju metu sulaukia nemažai prašymų išaiškinti, ką krikščionybė moko apie kūriniją, apie gyvybės – ypač prasidėjusios žmogaus gyvybės – vertę bei kokia turėtų būti iš šio mokymo išplaukianti krikščionio laikysena. Ypač daug klausimų užduodama apie šių Bažnyčių mokymą Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kontekste. Atsiliepdami į šiuos prašymus, Katalikų, Ortodoksų ir Liuteronų Bažnyčių vadovai Lietuvoje vieningai primena, kad pagarba gyvybei kyla iš šv. Rašto, atskleidžiančio, kad žmogus yra kūrinijos viršūnė. Dėl šios priežasties tik žmogui yra būdingas orumas. Būtent dėl to žmogaus gyvybė – neliečiama. Bažnyčių mokymą paremia ir šiandienos medicinos mokslo neginčijamai įrodyta tiesa, jog žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento, kada susikūrus embrionui, pradeda vystytis unikalus žmogaus organizmas. Kiekvienas iš mūsų praėjo šį savo gyvenimo etapą.

Dievo pašauktas Mozė vedė tautą iš Egipto vergijos į pažadėtąją žemę. Vedė į laisvę. Tačiau prieš įžengdami į šią žemę izraelitai turėjo pilnai pasikeisti: atmesti stabmeldybę ir savo gyvenimą patikėti juos vedančiam Dievui. Todėl didžiausias Mozės rūpestis buvo pakeisti žmonių mintis bei širdis, o tai nebuvo lengva. Šito siekdamas, Mozė kalbėjo tautai: „Sugrįžęs pas Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, vykdydamas jo įsakymus ir įstatus“ (Įst 30,10).

Po praėjusios Valstybės dienos švenčių pompastikos šio sekmadienio Evangelija mus sugrąžina į gyvenimo tikrovę. Lietuvos žmonių gyvenimo keliai nėra jau tokie tiesūs ir saugūs, nors gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje jau daugiau kaip ketvirtį amžių. Tiesa, turbūt seniai nebėra tokių vietovių bei kelio atkarpų, kur įžengęs Lietuvos žmogus tikrai statytų savo gyvybę į pavojų, kaip kad tai buvo Kristaus laikais pažadėtoje žemėje keliaujančiam piligrimui iš Jeruzalės į Jerichą.

Trečiadienio ryte popiežius susitiko su beveik dviem šimtais iš Prancūzijos atvykusių piligrimų, daug iš kurių visuomenėje kvalifikuojami ir gyvena kaip „vargšai“. Šią piligrimystę organizavo Sapelio (Le Sapell) solidarumo draugija ir pora parapijų. Sapelio draugija gimė prieš trisdešimt metų, siekdama padėti tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių, dažnai netikėtai, prarado gyvenimo saugumą – namus, darbus, kurie nebemato alternatyvų. Dažnai tai vyresnio amžiaus žmonės, kartais vienišos mamos, kartais nedidelio išsilavinimo ar nepaklausių profesijų vyrai. 

Liepos 2 d. į Krikštėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią gausiai rinkosi tikintieji dėkoti Dievui už jiems brangią seserį Rozaną Graulich, švenčiančią savo vienuolinių įžadų 50-ies metų jubiliejų.

Šv. Mišių aukai vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, koncelebravo Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris kun. Gediminas Tamošiūnas, Kauno Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios rektorius kun. Kęstutis Rugevičius ir Ukmergės šv. apašt. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras kun. Robertas Urbonavičius. Dalyvavo keturios Krikštėnuose įsikūrusios seserys vienuolės, iš Belgijos atvykę s. Rozanos giminaičiai, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas, administracijos direktorius Stasys Jackūnas, grojo ir giedojo ukmergiškė vargoninkė Dalia Sližytė, psalmę giedojo iš Vilniaus atvykusi Marijos Dangun Ėmimo kongregacijos sesuo Benedikta Rollin Ra. 

Liepos 6-oji, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo karūnavimo diena, dar yra vadinama Valstybės diena. Įdomu, kad toks svarbus vieno žmogaus gyvenimo įvykis – Mindaugo karūnavimas – tampa mums Valstybės simboliu. Tai primena  svarbią tiesą – valstybė yra išskirtinai žmogiškosios tikrovės dalis; valstybė prasideda nuo žmogaus ir be žmogaus ji neegzistuoja. Kartais gali atrodyti, kad čia yra mūsų, paprastų žmonių, gyvenimas, o čia – valstybės gyvenimas; arba čia kasdienybė, o čia – politika. Net mėgstama sakyti „Jie ten tegul politikuoja, o mes gyvename savo gyvenimą.“