Sekmadienio vidudienio maldos proga sakytoje kalboje popiežius Pranciškus komentavo Mišių Evangelijoje šią dieną girdėtus du palyginimus, kuriais Jėzus aiškina kas yra Dievo karalystė ir kokia yra jos augimo dinamika.

Eilinių metų XI sekmadienio Evangelijos žinia yra Dievo Žodžio galia. Pirmiausia Dievo Žodis palyginamas su sėkla. Tik vienam Dievui valia duoti žodžiui – sėklai – augimą, o augimas įmanomas tik dangaus karalystės aruode, kurio savininkas yra Dievas. Mes kiekvienas esame lyg savo gyvenimo sodininkas, kuris beria sėklą į dirvą, kad ji vaisingai augtų ir didėtų.

Jėzaus Dievo Karalystė yra kiekviename iš mūsų. Esame Dievo ir pasaulio akivaizdoje tik mažas grūdelis, bet kokius didžius vaisius galime megzti ir duoti savo gyvenimo pavyzdžiu, jei mūsų širdys ir protai atviri Dievo veikimui? Ir nebūtinai turime viską tiksliai žinoti ir apskaičiuoti.

Popiežius Pranciškus pradėjo naują trečiadienio bendrųjų audiencijų katechezių ciklą, skirtą Dievo įsakymams.

Pirmojoje, įvadinėje dalyje, kurios klausėsi šios trečiadienio audiencijos dalyviai, popiežius priminė Jėzaus pokalbį su jaunuoliu, prasidedantį klausimu, kurį sau kelia visų laikų žmonės: „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 4,17).

Šiuo požiūriu linkėtina, kad vyriausybės padėtų likti seneliams šeimose, kurios paprastai gali geriau nei kiti jais pasirūpinti, sukuriant socialinės ir finansinės paramos programas. Nors socialinė įvairovė pasaulyje yra didelė, visiems yra svarbūs šeimyniniai ryšiai ir solidarumas tarp kartų.

Pagaliau italai gali lengviau atsidusti. „Turime vyriausybę“ – asmeninės žinutės birželio 1 d. įvairiais kanalais papildė oficialius pranešimus. Džiaugsmas suprantamas, turint omenyje tai, kad po kovo 4 d. parlamento rinkimų ir taip įtempta politinė Italijos atmosfera buvo įkaitusi maksimaliai.

Rašinys skirtas moksleivių rašinių ir piešinių konkursui „Palaimintasis Teofilius ir popiežius Pranciškus“.

Mes vis kažko ieškome. Ypač to, kas mūsų gyvenimą padarytų prasmingą. Šiandieninėje visuomenėje visavertės laimės ieškojimą galime palyginti su Šventuoju graliu ir jo paslaptimi. O gal mes tiesiog nežinome – kur ieškoti? Arba nesuvokiame, ko turėtume ieškoti?  

Popiežiaus Jono Pauliaus II kalba inteligentijai, pasakyta Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje 1993 m. rugsėjo 5 d. 

Popiežiaus kalbos ištraukas galite išgirsti Vatikano radijo archyve čia.

Gerbiamas Švietimo ir Kultūros Ministre, 
Gerbiamas Rektoriau,
Gerbiami Profesoriai, 
kultūros ir meno pasaulio Atstovai!

Tekstas publikuotas žurnale „Naujasis židinys“

Povilas Dogelis, KAS PERGYVENTA: 1930–1949 METŲ DIENORAŠTIS, parengė Regina Laukaitytė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2017, 823 p., iliustr., 250 egz. Apipavidalinimas „Savitai“

Antanas Pauliukas, DIENYNAS, 1918–1947 M., kn. 1: 1918 m. rugsėjo 1-oji – 1926 m. birželio 30-oji, parengė Gediminas Rudis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2017, 734 p., iliustr., 300 egz. Apipavidalinimas „Savitai“

Dešimtasis eilinių metų sekmadienio Evangelijos skaitinys primena, kokia iššūkių gausa laukia, jei žmogus klauso Dievo, o ne pasaulio balso. Tikra tiesa – gyventi pagal Dievo mokymą – ne pats lengviausias gyvenimo kelias. Bet ar lengvi keliai atveda į reikiamus gyvenimo vaisius?

Popiežiaus Pranciškaus įvadas italų dvasininko Giacomo Tantardini (1946-2012) maldaknygei „Kas meldžiasi išsigelbės“

„Gaudami Šventosios Dvasios dovanas, mes patys turime tapti dovana kitiems“, - sakė popiežius Pranciškus trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos metu tęsdamas prieš porą savaičių pradėtą katechezių ciklą apie Sutvirtinimo sakramentą.

Tikėjimo mokymo kongregacija popiežiaus vardu atsakė į Vokietijos vyskupų iškeltą klausimą dėl Komunijos sutuoktiniui nekatalikui. Popiežius prašo neskubėti su vienašališkais sprendimais, kol viskas nebus apsvarstyta Visuotinės Bažnyčios mastu.

Ekumenizmas tai ne tik Bažnyčių ir krikščionių bendruomenių vadovų, ne tik elito užduotis, bet jame turi dalyvauti kiek įmanoma daugiau tikinčiųjų brolių ir seserų, drauge besimeldžiančių, vieni kitus mylinčių, kartu liudijančių savo tikėjimą, sakė popiežius Pranciškus pirmadienio rytą priėmęs liuteronų delegaciją iš Vokietijos.

Sekmadienį, birželio 3 d., sukako 55 metai nuo popiežiaus šv. Jono XXIII mirties. Sukakties minėjimas buvo iškilmingai švenčiamas šiaurės Italijos Bergamo vyskupijos Sotto il Monte miestelyje, kur šventasis popiežius gimė ir kur šioms dienomis yra iš Šv. Petro bazilikos nugabenta urna su jo palaikais.

Sekmadienio vidudienį prieš „Viešpaties Angelo“ maldą popiežius Pranciškus kalbėjo apie daugelyje šalių šį sekmadienį švęstą Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę.

Devintines – Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę – popiežius Pranciškus šventė kartu su šalia Romos esančio Ostijos miesto gyventojais. Ostija antikos laikais buvo pagrindinis Romos uostas. Šiame mieste mirė šv. Augustino motina šv. Monika.

Devintinių Mišias popiežius Pranciškus aukojo aikštėje prie Šv. Monikos parapijos bažnyčios. Po Mišių – vadovavo eucharistinei procesijai iki kitos parapijos bažnyčios, dedikuotos Gerų Orų Švenčiausiajai Mergelei Marija. Čia iškilmės baigėsi popiežiaus suteiktu eucharistiniu palaiminimu.

„Lietuvoje katalikų liaudies pamaldumo praktikos susiformavo su pirmaisiais krikščionybės žingsniais Lietuvoje. Jas atnešė pranciškonų ir dominikonų vienuolijų misionieriai“, – pasakoja religijos mokslų daktaras Alfonsas Motuzas. Su juo susitikome pasikalbėti apie birželinių pamaldų ištakas ir tradicijas Lietuvoje. Pasirodo, kol peržengė tikinčiųjų namų slenkstį ir įsikūrė sodžiuose, pamaldos nuėjo ilgą kelią, o Lietuvą pasiekė atsidavusių piligrimų ir vienuolių dėka.

Kardinolas Gerhardas Mulleris, kalbėdamas apie genderizmo ideologijos iškilimą, pareiškė, kad ji suklestėjo ideologiniame vakuume, kuris liko po to, kai fašizmas ir komunizmas žlugo kaip „naujosios religijos“, rašo „Catholic News Agency“.

Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriato informacija apie pal. Teofiliaus Matulionio minėjimą Lietuvos vyskupijose birželio 14 d.

Rožinis yra taikos malda dėl jo nešamų artimo meilės vaisių. Tinkamai kalbamas, kaip tikra meditacinė malda, rožinis, padėdamas susitikti su Kristumi jo slėpiniuose, negali neatskleisti Kristaus veido broliuose, ypač labiausiai kenčiančiuose.

Tęsdamas prieš savaitę pradėtą naują katechezę apie Sutvirtinimą, šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus kalbėjo apie šį sakramentą kaip labai svarbią viso „įkrikščioninimo“ proceso dalį.

Tai lietuvis kankinys, tapęs principingumo ir krikščioniškumo etalonu. Ganytojo, patrioto, humanisto ir dvasinės tvirtybės pavyzdys. 1991 metais pradėta jo beatifikacijos byla.

Popiežius kreipėsi Lietuviškai:

„Kas gimė iš Dvasios, yra Dvasia“ (Jn 3, 6)

Šitaip Jėzus Kristus sako Nikodemui, Įstatymo mokytojui, gerai išmanančiam Senąjį Testamentą - šventąsias knygas, kuriose kalbama apie Dievo Sandorą su Izraeliu. Nikodemas žinojo, kas yra toji Sandora, Jahvės sudaryta su išrinktąja tauta, kurią Jis išvedė iš Egipto. Dievas tada izraelitams davė Dešimt Įsakymų, surašytų dviejose akmens plokštėse.

I

Fanatiški ateistai tikinčiuosius vadina naivuoliais arba avigalviais; aklais, tamsiais ir ribotais žmonėmis. Fanatiški tikintieji skuba netikinčiuosius siųsti pragaran, lyg šis sprendimas priklausytų nuo jų, o ne nuo Dievo valios ir pačių netikinčiųjų gebėjimo mylėti. 

Popiežiškosios misijų draugijos veikla leidžia Bažnyčiai atsiskleisti visiems kiekvienoje tautoje ir džiaugsmingai skelbti Gerąją Jėzaus Kristaus, pasaulio Išganytojo, Naujieną.

Popiežiškoji misijų draugija pradėjo veikti prieš beveik du šimtus metų su aiškiu tikslu melstis ir konkrečiais veiksmais paremti evangelizavimą naujose teritorijose, tačiau pasak popiežius Pranciškaus, apie šią Bažnyčios misijai labai svarbią instituciją žinoma tik labai nedaug.

Popiežius paprašė katalikų gydytojų, kad jų veiksmai, skirti ligonių gerovei, būtų labiau derinami su dvasininkais ir medicinos sielovados darbuotojais.

Popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė Tarptautinės katalikiškų gydytojų asociacijų federacijos delegaciją, jai pasakytoje kalboje palietė medikų santykius su ligoniais, priminė kaip svarbu visuomet ginti ligonių orumą ir teisę į gyvybę.

Religinė liaudies praktika yra reiškinys, vadinamas liaudies pamaldumu ar liaudies religingumu, turinčiu didelę įtaką dvasiniam tikinčiųjų gyvenimui. Liaudies pamaldumo praktikos yra tikras Bažnyčios lobis. Pakanka įsivaizduoti, kokia skurdi būtų Vakarų krikščioniškoji dvasinė tradicija, jei ji neturėtų rožinio maldos ar Kryžiaus kelio pamaldumo. Katalikų liturgiją sudaro šventosios Mišios ir pridedamųjų pamaldų apeigos, arba liaudies pamaldumo praktikos, kurios viešai atliekamos ne per šv. Mišias vietos žmonių kalba ir yra skirtos liaudžiai.(1)

Roma, iki pat šių dienų pilna savo buvusios didybės pėdsakų, neleido savęs sunaikinti barbarams nei laikui. Tai amžinasis miestas ir taip pat viena iš nedaugelio pasaulio vietų, kur drąsiai galima praleisti ne vieną savaitę, diena iš dienos užtinkant kurioje nors didmiesčio kertėje įspūdingą ir gamtai bei laikui nepavaldų žmogiškųjų kūrybinių pastangų vaisių – suręstą žmogaus rankomis, o įkvėptą dieviškosios didybės pajautos.

Po Velykų laikotarpio sekmadienių vidudienį kalbėtos „Regina Coeli“, šį sekmadienį, priklausantį jau eiliniam liturginiam metui, popiežius ir apie 25 tūkst. maldininkų Šv. Petro aikštėje kalbėjo „Viešpaties Angelo“ maldą. Prieš tai trumpoje katechezėje priminė ką reiškią šį sekmadienį švęsta Švenčiausiosios Trejybės šventė.

Bandau atsakyti, kas yra Dievas? Bet greičiau atsakysiu, kas man yra Dievas. Koks mano santykis su Dievu? Ar yra artimas ryšys su Juo? Bandydama suprasti savo asmeninę patirtį su Dievu, galiu Jį geriau pažinti. Nepažinsiu Dievo pilnai, kaip negaliu aprėpti begalybės, tačiau priartėti galiu. Jis mane kviečia. Į begalybę kelią atveria Dievo malonė. Išsitrina ribos, kurias nubrėžė nuodėmė. Žmogiška prigimtis prieina ribą. Dievas malone pakeičia prigimties nuodėmingumą ir aš priartėju prie Dievo begalybės. Dievo malonė per Jėzaus Kristaus kryžių. Aukštai iškeltas kryžius kviečia prieiti, kad pažinčiau Viešpatį per Jo kančią. Per Prisikėlimą. Per švelnų kalbėjimą svarbiais gyvenimo etapais ir mažuose kasdienybės atradimuose. Viešpaties kryžius yra labai konkreti tikrovė – tai apnuogintas Dievo atvirumas žmogui. Paimdama savo kryžių, aš atsakau Dievui tuo pačiu  ir esu pakviesta į nesibaigiantį santykį, kuris neturi pabaigos begalybėje.