Penktojo eilinio metų sekmadienio Evangelijos skaitinys – lyg tyras upelio vanduo atgaivina klausytoją dulkėtoje gyvenimo kelionės atkarpoje. Kai liaudies kūryba pilna šmaikščių pastebėjimų apie uošvienes, Jėzus priešingai, vos išgirdęs apie apaštalo Petro uošvienės ligą, čia pat karščiuojančią ir ligos patale gulinčią moterį pagydo ir pastato ant kojų.

O kur dar gausūs pagydymai Kafarnaume, kelionės po Galilėją?! Štai Kafarnaume, kaip taikliai pastebėta, visas miestas buvo susirinkęs prie Jo durų. O juk ir tais laikais jau būta gydytojų, vaistinių ir panašių gydymo veiklų. Bandykime įsivaizduoti, koks jausmas užplūstų kiekvieną iš mūsų, jei po sunkios dienos darbų, vėlai vakare, prie jūsų durų dar tebestovėtų visas miestas šaukdamasis pagalbos ir patarimų. Kada ilsėtis?! Na taip, juk Jis – Jėzus!

Istoriniuose šaltiniuose minima, jog pirmą kartą žmonės gardžiuotis duona galėjo jau prieš 15 tūkstančių metų. Lietuvoje tai įvyko kiek vėliau, tačiau vos atsiradusi duona lietuvių kultūroje buvo sudievinta ir tapo kultu. Duona būdavo kepama ugniakuro pelenuose, žarijose, ant plokščių akmenų ir duobėse. Mokėti kepti duoną – buvo moters brandumo požymis.

Lietuvos kaime ruginė duona iki pat XX a. vidurio buvo pagrindinis valgis. Tuomet per dieną suaugęs žmogus suvalgydavo apie 1 – 1,5 kg. duonos.

Paskutinio sausio mėnesio sekmadienio Evangelija mums primena Jėzų ne kaip prakilnybę, dvasišką tėvelį ar kunigą. Neužmirština, kad mokiniai ir minios žmonių, kurie sekdavo paskui Jėzų, į Jį pirmiausia kreipdavosi kaip į Mokytoją, žydų kalboje – Rabi. Tai priminimas kiekvienam iš mūsų, kad mažai kas šiandien klauso vien tik žodžių. Kur kas patraukliau, pagaviau ir įtikinamiau, kai žodis ir gyvenimo pavyzdys eina kartu. O juk tikro Mokytojo asmenyje visada turi būti dermė tarp žodžių ir veiksmų. Tad nepamirškime, kad Jėzus to meto žmonių akyse pirmiausia buvo Mokytojas.

Sausio mėnesio abiejų paskutinių sekmadienių Evangelijos skaitiniuose pasakojama apie mokinių pašaukimo istorijas. Jei praėjusiame sekmadienyje išgirdome, kaip mokiniai patys ieško Jėzaus klausdami: „Mokytojau, kur gyveni?“ (Jn 1, 38), tai šio, paskutinio, sekmadienio Evangelijoje matome jau Jėzų, akylai ieškantį mokinių.

Jėzaus pirmoji žinia mokiniams ir kiekvienam geros valios klausytojui: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Atsivertimo aktas iš kasdienybės gyvenimo dulkių būtinas kiekvienam krikščioniui kiekvieną gyvenimo dieną, o atsivertimas be atgailos, tai kaip automobilis be raktų arba be variklio.

2015 m. sausio 10 d., eidamas 91-uosius metus, į amžinuosius Tėvo namus iškeliavo Telšių vyskupijos kunigas, Ventos parapijos rezidentas Ignacas Žeberskis. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais kunigas Ignacas gyveno Akmenėje, čia jis užbaigė savo žemiškąją kelionę.

Gyvename praėjusiais Sausio 13 d., Lietuvos laisvės gynėjų dienos, įspūdžiais. Sausis paženklintas terorizmo krauju Prancūzijoje, vos ne kas savaitę gauname bauginančias žinias apie krikščionių persekiojimą Sirijoje, islamo fanatikų siautėjimus ir griovimus krašte, kuris buvo, yra ir, tikime, išliks krikščionybės lopšys su jame esančia gyva krikščionių mažuma, kalbančia jau naująja aramėjų, tačiau vis tiek Jėzaus gimtąja kalba.

Jūsų Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, visi kovoję ir darbavęsi dėl Lietuvos Nepriklausomybės ir jos įtvirtinimo, Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai, gerbiamieji Seimo nariai, visi garbieji svečiai, šio iškilmingo posėdžio dalyviai!

Jau 24-osios anuometinių, visai Lietuvai labai reikšmingų įvykių metinės. Daugelis šioje iškilmėje dalyvaujančiųjų gyvai prisimena 1991 metų Sausio 13-osios įvykius. Tad šios dienos paminėjimas leidžia prisiliesti prie anuometinės tikrovės, kai laisvės troškimas išsiveržė lyg visus suvienijanti, pakelianti, gaivinanti versmė.

Sausio 10-ąją amžinybėn iškeliavo Telšių vyskupijos kunigas Ignacas Žeberskis, pastaruoju metu dirbęs Akmenės ir Ventos parapijose.

Autobiografija

Esu gimęs 1924 m. lapkričio 2 d. Mažeikių apskrityje, Urvikių kaime. Šeimoje buvo trys vaikai: aš ir dvi seserys.Tėvai gyveno kaime iki 1930 m., paskui persikėlė gyventi į Mažeikius. Miesto pakraštyje gavo sklypą ir ten pasistatė namuką, nediduką medinį. Tėvai neturėjo jokios profesijos – nei mokslo, nei amato. Ką gaudavo, tą dirbdavo.

Praėjusiais metais pasaulis minėjo I Pasaulinio karo šimtmetį. Prancūzų rašytojas Henri Barbusse (1874–1935) viename savo apsakymų piešia dviejų sužeistų kareivių pokalbį. Vienas iš jų sunkiai sužeistas ir jau mirties agonijoje kreipiasi į savo draugą: „Dabar paklausyk manęs, Dominykai. Tu daug savo gyvenimo metų paleidai vėjais. Nuolat buvai ieškomas policijos. Kai tuo tarpu mano nueitas gyvenimo kelias yra be priekaištų. Mano vardas yra švarus ir nepriekaištingas. Prašau, paimk mano piniginę, paimk mano tapatybės dokumentus ir popierius, paimk mano gerą vardą – visą mano gyvenimą ir greitai duok viską, ką turi su savimi, kad mirdamas tavo blogą vardą, purviną praeitį ir nusikaltimus nusineščiau į kapo duobę.“

Trijų Karalių šventėje skaitomos Evangelijos pamoka – kaip praturtėti arba, tiksliau pasakius, kaip protingiausiai investuoti. Pirmiausia savo turtus turime atiduoti, paaukoti Kristui. Grąža tiktai po to, o kiekvieno žmogaus brangiausias turtas slypi jo širdies ir proto gelmėse. Jėzus tarytum sako: „Tegu tavo meilė lydi tavo gyvenimą lyg karalių auksas. Kur bebūtum, pirmiausia atmink, kad esi tik žmogus, nors tėvų akyse esi vaikas; šeimoje – tėvas, motina, sūnus, dukra; darbe – kolega, bendradarbis, vadovas arba pavaldinys. Pirmiausia būk žmogumi, ir tai bus viso tavo gyvenimo karališka mira, kuri padės kitiems tavyje matyti Dievo atvaizdą.“

Besibaigiant 2014-iesiems – Šeimos – metams Telšių dekanato šeimos centre įvyko vakaras-susitikimas ,,Lėlės guodžia, moko, gydo“, kurio viešnia – miela kraštietė, teatrologė lėlininkė, Klaipėdos universiteto dėstytoja Salomėja Burneikaitė. Susitikimo pradžioje jo dalyviai, lektorės pakviesti, išsirinko po sau artimą lėlę ir kurį laiką, kol buvo supažindinami su lėlių kūrimo istorija, tipais, santykio tarp lėlės ir žmogaus kūrimo svarba, terapinėmis situacijomis, galėjo praleisti su ja.

Žinia Pasaulinės taikos dienos proga

(2015 m. sausio 1 d.)

1. Naujųjų metų, kuriuos laikome Dievo malone ir dovana žmonijai, pradžioje trokštu visiems vyrams bei moterims, visoms pasaulio tautoms bei šalims, valstybių ir vyriausybių vadovams nuoširdžiai palinkėti taikos ir meldžiuosi, kad liautųsi karai, konfliktai ir gausios kančios, sukeltos žmogaus, taip pat senų ir naujų epidemijų bei gamtos katastrofų baisių padarinių. Ypač meldžiuosi, kad, atsiliepdami į mūsų bendrą pašaukimą bendradarbiauti su Dievu ir visais geros valios žmonėmis dėl santarvės ir taikos pasaulyje, mokėtume atsispirti pagundai elgtis mūsų žmogiškumo neatitinkančiu būdu.

Gyveno kitados septinto amžiaus viduryje po Kristaus Šiaurės Afganistano Balko miesto karalius Ibraghimas Ibn Adhamas. Jis garsėjo turtingumu. Sakoma, kad jam prilygti niekas negalėjo, tačiau nežiūrint išorinio turtingumo, labai jautriai išgyveno dėl vidinio – dvasinio – gyvenimo kokybės. Vieną naktį karalius prabudo lovoje nuo neaiškaus ir šiurpinančio bildėjimo ant stogo tiesiai virš jo lovos. Pagautas išgąsčio sušuko: „Kas ten, viršuje?“ „Čia tavo draugas, – atsiliepė balsas nuo stogo. – Ieškau prapuolusio savo dramblio.“ Vos atsigavęs nuo išgąsčio Ibraghimas tuoj pat sušuko: „Gal tu išprotėjai – ieškoti dramblių ant mano stogo?“ „Ne aš, o tu esi išprotėjęs, – pasigirdo balsas iš viršaus. – Nejaugi manai galįs pajusti Dievo artumą šilko drabužy ir auksinės lovos apgaulingame artume?“

Popiežius Pranciškus ispanų kalba leidžiamam žurnalui „La Vanguardia“ išreiškė gilų susirūpinimą šiandieniniame pasaulyje vykdomu krikščionių persekiojimu. Jis yra didesnis nei pirmaisiais krikščionybės amžiais. „Ir tai ne fantazija, tai skaičiai“, – sakė Popiežius. „Laisvosios bangos“ pokalbis su Povilu Žumbakiu, advokatu ir spaudos apžvalgininku iš Čikagos.

– Ar Popiežiaus žodžiai reiškia, kad krikščionų persekiojimai pastaraisiais metais sustiprėjo?

– Krikščionių persekiojimai vyko per amžius. Tik klausimas: kokiu mastu? Išskirčiau tris krikščionių persekiojimo plotmes. Primoji – kai persekiojama labai aiškiai ir visiems matomai. Tai vyksta musulmonų ekstremistų kraštuose. Krikščionys suiminėjami. Ypač – katalikai. Žudomi, nukryžiuojami, vaikai parduodami ir pan. Tokie persekiojimai vyksta islamo valstybės kontroliuojamose teritorijose Sirijoje, Irake, iš dalies Egipte, Turkijoje, kituose kraštuose, kur vyrauja musulmonų ekstremistai.

 šiais, 2014-aisiais, nerimo ir rūpesčių kupinais metais pasitikdami Kalėdų šventę, prisiminkime, kokias Kalėdas teko švęsti mūsų seneliams, tėvams, kokių įvairių Kalėdų švenčių buvo ir mūsų gyvenime. Kiek tokių, kurios išoriškai buvo be galo skurdžios bei sunkios ir ne tik priespaudos ar okupacijų metais... Bet kad išoriškai sunkiausiais laikais jos buvo pilnos Dievo palaimos...

Neramiais laikais šiemet švenčiame Kalėdas, išorinės ir savos, vidinės, grėsmės... Tačiau, nepaisant to, linkime palaimingų šv. Kalėdų vienybėje su Dievu, kuris palaimą žada kiekvienam klaidas prisipažįstančiam, apgailinčiam ir besiryžtančiam iš jų keltis... Net ir sunkiausioje situacijoje atsidūrusiems Betliejaus tvartelyje gimęs Kūdikėlis žada palaimą ir dvasinę atgaivą. Dievo palaimos Jums visiems!

Telšių vyskupai

Jonas BORUTA SJ                

Linas VODOPJANOVAS OFM

IV Advento sekmadienio Evangelijos žinios išskirtinis bruožas – netikėtas ir nelauktas nustebimas! Pirmiausia – tai angelo pasirodymas ir kreipimasis, Dievo žinia paprastai tautos mergaitei, kad ji bus Karalių Karaliaus Motina, ir tai bus Šv. Dvasios darbas žmoguje. Angelo žinia Marijai, kad Dievas geriausiai atsiskleidžia ne didžiūnų puikybėje ir materialaus pasaulio didybėje, bet nusižeminusio ir kilnaus žmogaus sielos slėpiniuose, tiesioginiame Dievo paslapčių artume.

Trečiojo Advento sekmadienio Evangelija mums primena šv. Jono Krikštytojo pasiuntinybę šiame pasaulyje ir kviečia kiekvieną iš mūsų susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę. Tyruose šaukiančiojo balsas kviečia išgirsti, įsiklausyti ir išvysti šviesą Jėzaus dieviško gyvenimo veikloje ir Jo amžino gyvenimo pažade.

Antrojo Advento sekmadienio Evangelijos mintis – sugrįžimas namo. Kiekvieno iš mūsų tikrieji namai yra Dievo namai, kuriuose gyvena tiesa, gailestingumas ir meilė. To betarpiško Dievo artumo ilgimės ir trokštame gyvendami savo laikinuose namuose, juos puošdami pirmiausia širdžių artumu bei artimo meile.

Jonas Krikštytojas Evangelijoje mums parodo kelią pas Dievą, kaip Jį priimti ir kaip Jo laukti. Atgaila ir atsinaujinimas yra pagrindinė sąlyga ne tik Advento laikotarpio, bet ir viso žmogaus pilnaverčio gyvenimo sėkmės laidas. Žmoguje telpa didžiausi pasauliai: atjautos ir priešiškumo, meilės ir neapykantos. Tai gerai pažindamas Jonas Krikštytojas ir skelbia be atodairos skubančiam bei blizgančiam paviršutiniškumu visų laikų žmogui būtinybę atsiversti ir pasikeisti.

Pirmo advento sekmadienio Evangelijos mintis: „Budėkite!“ ir būkite pasiruošę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai to nesitikėsite. Visas mūsų tikėjimas remiasi laukimu Antrojo Kristaus Atėjimo. Advento metu apmąstome ir prisimename Pirmąjį Jėzaus atėjimą į šį pasaulį. Jo kelionė, prasidėjusi Betliejaus tvartelyje, buvo išpildyta Golgotos viršūnėje ir Garbingu Prisikėlimu iš numirusių. Šių laikų Bažnyčios vaikai Jėzaus paguodžiantį artumą išgyvena Švč. Sakramente, Šv. Rašto skaityme, aktyviu dalyvavimu savo parapijos gyvenime, šeimoje ir savo asmeniniame gyvenime, kurį aukojame ir nuolat pašvenčiame Jėzui.

Lapkričio 21 dieną Katalikų Bažnyčios liturgijoje minimas Švč. Mergelės Marijos Paaukojimas. Ši diena, popiežiaus Pijaus XII sprendimu nuo 1953 metų yra paskelbta klauzūrinių (kontempliatyvių) vienuolynų diena. Tą dieną, naujųjų Liturginių bažnytinių metų išvakarėse, kurie yra paskelbti vienuolynų metais, Telšių vyskupijoje Kretingoje esančiame Šv. Klaros seserų – klarisių vienuolyne lankėsi ir kartu su ten gyvenančiomis bei jas aplankiusiomis seserimis vienuolėmis meldėsi Telšių vyskupijos vyskupo augziliaras ir generalvikaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Jis vienuolyno koplyčioje aukojo Šv. Mišias, pasakė pamokslą bei pabendravo su seserimis vienuolėmis. Sakydamas pamokslą vyskupas išryškino uždarųjų – kontempliatyviųjų vienuolynų svarbą ir uždavinį Bažnyčioje šių dienų pasaulyje. Jis kalbėjo apie tai, jog šiandienos žmogus vertina tik veiklumą, skubą funkcionalumą, rezultatą, pelną, kitaip sakant visa tai, kas apčiuopiama ir pastebima materialiniame pasaulyje. Vienuoliai ir vienuolės – pašvęstojo gyvenimo žmonės, uždarųjų vienuolynų nariai atlieka ypatingą misiją Bažnyčioje ir pasaulyje – jie kovoja dvasinę kovą. Malda ir kontempliavimu, nuolat nukreipę savo žvilgsnį į Viešpatį šie pašvęstojo gyvenimo žmonės nuolat budi šiame bėgime, melsdamiesi už visus ir taip parodydami kas svarbiausia – nuolatinis ryšys su Dievu bei bendruomene. Vyskupas linkėjo ir toliau kontempliatyvaus gyvenimo seserims vienuolėms gyventi džiugia viltimi ir maldos dvasioje ir taip nenuilstant vykdyti šią svarbią ir labai reikalingą misiją.

Štai ir dar vienų kalendorinių, o su šiuo sekmadieniu ir bažnytinių metų pabaiga jau kaip ir čia. Užbaigiant metus Bažnyčia kviečia apmąstyti dieviškąjį Jėzaus asmenį kaip Kristų ir kaip Karalių. Šiais metais lapkričio 30 d. – jau pirmasis Advento sekmadienis, naujų bažnytinių metų pradžia. Taigi, kol esame senuose bažnytiniuose metuose, susimąstykime, kokia Kristaus Karaliaus reikšmė Bažnyčiai ir kiekvienam tikinčiajam.

„Kristus“ yra teologinis vardas, kilęs iš graikiško (Christos), versto iš hebrajų Mašiach (Mesijas), reiškiančio „pateptasis“. Šiais laikais daugelis žodžio reikšmių ir prasmių įgauna dviprasmišką, o neretai ir atvirkštinę reikšmę. Pažiūrėkime, kiek daug žmonių kabina rožinio maldos karoliukus ant savo automobilio vidinio veidrodėlio, tačiau retas suvokia jų prasmę. Šiandien galime neretai išvysti rožinio karoliukų maldos vėrinius ant žmonių kaklų ir krūtinių kaip papuošimo ir ekstravagancijos ženklą arba ilgai buvęs taikos ir vaikų draugystės ženklas vaivorykštė šiandien jau nieko nebestebina kaip pasivogtas tam tikros grupės žmonių simbolis, išreiškiantis tik jų vienų naudą bei tikslus.

Antradienį Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje paminėtas Telšių vyskupo Jono Borutos SJ 70-metis. Drauge su vykupijos Ganytoju šv. Mišias koncelebravo vyskupo ir vyskupijos kurijos buvę ir esami sekretoriai. Šventėje dalyvavo Sedos seniūnas, Vytauto Mačernio gimnazijos atstovai, skautai ir gausus būrys tikinčiųjų.

„Būdo žemaičių“ informacija

Vilnius, Lietuva ir viso pasaulio lietuviai šį sekmadienį, lapkričio 16 d., kaip niekad viena. Gailestingumo Motinos iškilmė švenčiama visoje Lietuvoje, o Vilniuje tuo metu vyksta aštuonias dienas trunkantys Aušros Vartų atlaidai.

Sakoma, kad Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas, nežinomo dailininko nutapytas apie 1620–1625 m., tačiau šio paveikslo šlovės valanda išmušė 1655–1661 m. karų su Maskva laikotarpiu. Didžiausio pavojaus akivaizdoje valandomis, dienomis ir metais naktimis virš miesto danguje pasirodydavęs Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdas teikęs miestelėnams viltį ir jėgas sunkaus laikmečio akivaizdoje.