Savaitgalį, birželio 4-ąją, popiežius Pranciškus susitiko su Tarptautinio diakonato centro delegacija, beje, išpildydamas savo pažadą – surengti atidėtą audienciją. Šeštadienį Šventasis Tėvas priėmė keliasdešimt svečių, tarp jų buvo ir lietuvis, Nerijus Čapas, Kauno arkivyskupijos nuolatinių diakonų parengimo programos dalyvis. Paprašėme Nerijaus Č. išsamiau papasakoti apie savo kelionę į Romą:

 Vyskupai, kurie pasielgė aplaidžiai mažamečių ir pažeidžiamų pilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejais, bus pašalinami iš pareigybių. Tai numato naujas popiežiaus Pranciškaus teisės aktas „Motu proprio“, kuriuo Šventasis Tėvas dar labiau sustiprino Bažnyčios įsipareigojimą rūpintis mažamečių ir pažeidžiamų pilnamečių apsauga. Dokumentas „Come una madre amorevole“ (Kaip mylinti motina), kurį popiežius pasirašė birželio 4 dieną, įsigalios rugsėjo 5 dieną.

Dešimtąjį eilinį metų sekmadienį Mišių Dievo žodžio skaitiniai pasakoja apie du prikėlimus iš numirusiųjų. Pranašas Elijas meldėsi ir prašė Dievą, kad prikeltų mirusį našlės berniuką: „Viešpatie, mano Dieve, leisk gi, kad šitam berniukui sugrįžtų gyvybė!“ (1 Kar 17). Dievas išklausė Elijo maldą: berniukui sugrįžo gyvybė ir pranašas atidavė jį motinai sakydamas: „Štai tavo sūnus yra gyvas“.

Birželio 4 dieną popiežius Pranciškus patvirtino „ad experimentum“ naujos dikasterijos statutą. Jame nurodoma, kad nuo rugsėjo 1 dienos nebeegzistuos, tiksliau sakant, į vieną ir naują instituciją suplauks dabartinės  dvi Popiežiškosios tarybos - šeimos ir pasauliečių. Galima prisiminti, kad tai Šventojo Sosto organizacinės struktūros reformos, kurią vykdo popiežius, padedant devynių kardinolų tarybai, dalis.

Mieli Panevėžio vyskupijos tikintieji – broliai ir seserys, kunigai ir vienuoliai Kristuje. Šių metų gegužės 20 dieną Šventasis Tėvas Pranciškus mane paskyrė naujuoju Panevėžio vyskupu. Džiaugiuosi ir dėkoju Viešpačiui už Jus, kuriuos Jis man paskyrė drauge augti ir eiti tikėjimo keliu!

Mirė didelis pasaulio ir Lietuvos geradarys monsinjoras Gerhardas Lange, Telšių ir Panevėžio katedrų kanauninkas. Šis žmogus yra padaręs didelę daugybę gerų darbų. Juos vargiai galima suskaičiuoti, Vatikano radijui atsiųstame laiške rašo vysk. Jonas Kauneckas.

Tai gyvenimas krikščionių vyrų ir moterų, kurie stengiasi gyventi panašiai, kaip gyveno žemėje pats Jėzus Kristus. O jis buvo skaistus, neturtingas ir klusnus. Pats Jėzus pasirenka ir pašaukia sau tuos, kuriuos nori, dovanodamas jiems galimybę būti visiškai atsidavusiems jam, kaip Sužadėtiniui. Šis ryšys praturtina ir papuošia Bažnyčią šventumu, tokiu kaip šv. Benedikto ir šv. Skolastikos, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros, šv. Teresės Avilietės ir kt. Pašvęstasis gyvenimas tęsia Jėzaus veikimą pasaulyje ir yra pranašiškas būsimojo gyvenimo liudijimas visiems tikintiesiems.

2008 m. pasaulyje veikė 1788 popiežiaus patvirtinti Pašvęstojo gyvenimo institutai ir Apaštalinio gyvenimo draugijos bei maždaug 2200 vyskupų patvirtintų Pašvęstojo gyvenimo institutų ir Tikinčiųjų asociacijų. 

Pašvęstųjų vyrų pasaulyje buvo 196473. Iš jų: kunigų vienuolių 137058, Pasauliečių institutų narių kunigų 3581, vienuolių nuolatinių diakonų 524, brolių vienuolių 55030, Pasauliečių institutų narių ne kunigų 280.

Pašvęstųjų moterų tais pačiais metais buvo 836091. Iš jų: klauzūrinių vienuolių 47626, apaštalaujančių vienuolių 767459, pašvęstųjų moterų Pasauliečių institutuose 21006.

Iš viso 2008 m. pasaulyje Dievui pašvęstųjų asmenų buvo 1032564.

Pašvęstojo gyvenimo institutais skirstomi į Vienuolinius institutus ( Monastinio gyvenimo, Kontempliatyvaus gyvenimo, Apaštalinio gyvenimo), Pasauliečių institutus bei Apaštalinio gyvenimo draugijas, Pašvestąsias mergeles, Eremitus, Našlius ir Naujas pašvęstojo gyvenimo formas.

Pašaukimas

Visas Šventasis Raštas – tai pašaukimų istorija! Pašaukimas – viena iš pagrindinių Biblijos temų. Senasis Testamentas kalba apie žmogaus pašaukimą į egzistenciją, apie kvietimą kalbėtis su Dievu, sudaryti su juo sandorą, tapti jo tauta, bet taip pat ir apie kai kurių žmonių pašaukimą atlikti kokią nors ypatingą užduotį Dievo plane. Naujajame Testamente pašaukimas – tai Kristaus kvietimas sekti juo, tapti jo mistinio kūno nariu ir skelbti jo išganymą nešančią Naujieną.

Nuo II Vatikano susirinkimo įsigaliojo samprata, kad kiekvienas žmogus, o ne tik kunigai ir vienuoliai turi pašaukimą. Pirmiausia – tai pašaukimas į gyvenimą. Jis yra bendras visiems visų laikų, visų rasių, visų tikėjimų žmonėms. Visi krikščionys savo ruožtu turi dar vieną bendrą pašaukimą – tikėti, sekti ir liudyti Dievo Sūnų Jėzų Kristų savo gyvenimu. O tas bendras pašaukimas gali būti įgyvendinamas keliais skirtingais būdais, kurie vadinami specifiniais pašaukimais. Tai šventimais įgytos tarnystės arba kunigo pašaukimas, pašaukimas į konsekruotąjį vienuolinį gyvenimą, pašaukimas į moterystę, konsekruotųjų pasauliečių pašaukimas. Mes daugiau gilinsimės į Dievui pasišventusių ir jo pašvęstų asmenų pašaukimą, nors jis būtų neįmanomas be pirmųjų dviejų pašaukimų – pašaukimo į gyvenimą ir pašaukimo būti krikščioniu.

Benediktinių (OSB) oficialus pavadinimas – Šv. Benedikto seserų vienuolija (popiežiaus teisių),
Kontempliatyvi vienuolija, Charizma: „Ora et labora“ – melskis ir dirbk. Tikslas: kontempliacija ir apaštalavimas. Įkurta Italijoje VI a., Lietuvoje nuo 1622 m.

1621 m. LDK didikas, Jeruzalės kavalierius Jurgis Andrius Skorulskis paprašė Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto III dovanoti apleistą Šv. Mikalojaus bažnytėlę Kaune seserims benediktinėms. Tais pačiais metais, rugsėjo 27 d., karalius prašymą išklausė. Tada, fundatoriaus A. Skorulskio dėka, iš Nesvyžiaus benediktinių abatijos buvo pakviestos devynios seserys, kurios 1627 m. apsigyveno mažame mediniame namelyje netoli bažnyčios. Tokiu būdu Kaune įsikūrė seserys benediktinės. Pirmoji Abatė buvo to paties didiko Skorulskio duktė s. Eufemija Skorulskytė. Vienuolynas buvo tituluotas Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo vardu.

Paprastai Kauno seserims benediktinėms kapelionais buvo skiriami domininkonai. Kadangi seserys neturėjo pakankamai pinigų, negalėjo nei restauruoti baž­nyčios, nei statyti šiek tiek erdves­nio vienuolyno.

XVII – XVIII a. viešpataujant Gustavui Adolfui ir Karoliui XII, Lietuva kentėjo nuo švedų antplū­džių. Švedų karo metu nukentėjo ir benediktinių vienuolynai. Nuo seno seserys iš kartos į kartą per­duoda pasakojimą, kad švedai, įsi­veržę į vienuolyną, puolė gaudyti seseris. Tas, kurias pagavo, nukan­kino ir išniekino. Manoma, kad šitų įvykių atminimui benediktinės ilgą laiką dėvėjo virš gobtuvo kar­mazino spalvos aksomo raudoną kryžių. Nuo XVII a. kurį laiką vienuolyne veikė mergaičių mokykla.

1822 m. vienuolyno kapelionu buvo paskirtas domininkonas tėvas Labašauskis. Jis pradėjo energingai rūpintis mūrinio vienuolyno statymu. 1825 m. buvo pastatytas erdvesnis vienuolynas. Tuoj padaugėjo ir seserų. Jeigu tėvui Labašauskiui atvykus buvo tik 4 seserys, tai pastačius vienuolyną jų buvo jau 18, o dar vėliau – 22.

Tuo metu vienuolynas buvo popiežinės klauzūros. Seserys gyveno uždarai, niekur neišeidamos, giedojo benediktiniškas liturgines valandas (7 kartus per dieną ir vidury nakties), siuvo ir siuvinėjo bažnytinius rūbus, darbavosi daržuose bei uoliai prižiūrėjo Šv. Mikalojaus bažnytėlę. 1862 m. vysk. M. Valančius atsiuntė seserims pagyrimo raštą už gražų bažnyčios užlaikymą.

Po 1863 m. sukilimo visoje Lietuvoje buvo uždaromi vienuolynai. Carinės valdžios įsaku buvo uždarytas noviciatas. O tai reiškė, kad vienuolynas paliktas išmirimui. Tačiau seserys pergudraudavo caro valdininkus – mirusias vienuoles laidodavo po bažnyčia, o vietoj jų priimdavo naujas nares, kurias pavadindavo mirusiųjų vardais. Taigi, caro valdininkai stebėdavosi, kad seserys gyvena per 100 metų… Nepaisydama klauzūros, caro valdžia dažnai kišdavosi į vidinį vienuolyno gyvenimą, pavyzdžiui, dorovinė policija vienuolyne apgyvendindavo moteris atlikti bausmę už dorovės pažeidimus.

Kilus Pirmajam Pasauliniam karui (1913 – 1917), se­serys buvo priverstos palikti vienuolyną ir ieškotis prieglaudos kitur. Kurį laiką jos buvo prisiglaudusios tuščiame Tytuvėnų vienuolyne, o 1919 m. vėl sugrįžo į savo vienuolyną.

XX a. pradžioje vienuolynuose vyravusi lenkiška kultūra tapo viena skaudžiausių Lie­tuvos Bažnyčios problemų tautinio atgimimo metais. Ta problema iškilo ir Kauno benediktinių vienuolyne. 1920 m. vienuolyną aplankė kardinolas Achilles Ratti (būsimasis popiežius Pijus XI), mat jis buvo popiežiaus nuncijumi Lenkijoje ir seserys kreipėsi į jį, prašydamos spręsti vienuolyne tautinius klausimus. Tačiau kardinolas A. Ratti vienuolyno nevizitavo, o tik aplankė jį. Šiek tiek vėliau kitas Šventojo Tėvo nuncijus vysk. Antonius Zechini vizitavo vienuolyną ir 1924 m. dešimt seserų, kurios save laikė lenkėmis, buvo iškeltos į Kolainius be teisės priimti naujas nares. Kauno vienuolyne liko tik šešios seserys.

Padėtis pasikeitė, kai 1926 m. popiežius Pijus XI apaštališkuoju Lietuvos vizitatoriumi paskyrė arkivyskupą J. Matulaitį. Šis susirūpino Kauno benediktinių vienuolijos reforma. Pritaikius Amerikos šv. Benedikto seserų kongregacijos konstituciją, vienuolynas iš uždarų tapo apaštalaujančiomis. Kauno seserys benediktinės perėjo į diecezinę priklausomybę ir pasivadino Kauno Seserų Benediktinių Kongregacija. Generaline Vyresniąja buvo išrinkta s. Agnietė. Iš karto padaugėjo pašaukimų. Benediktiniškas liturgines valandas, kurias seserys giedodavo, pakeitė kalbamas Romos brevijorius. Pakeisti ir senieji, nepatogūs rūbai. Seserys dirbo pagal savo išsilavinimą: vargonininkavo, dirbo vaikų darželiuose, prieglaudose, turėjo ūkį.

1936 m. J. E. Vyskupas Teofilis Matulionis, Arkivyskupo J. Skvirecko prašomas, sutiko globoti benediktinių vienuolyną ir bažnyčią. Vyskupas Matulionis buvo didelis Švč. Sakramento garbintojas. Jo rūpesčiu 1938 m., minint 550 m. nuo Lietuvos Krikšto ir 20 m. nuo Nepriklausomybės atgavimo, buvo nutarta benediktinių bažnyčioje įvesti amžinąją Švč. Sakramento adoraciją. Tam sumanymui įvykdyti buvo gautas Kauno Arkivyskupo J. Skvirecko leidimas. Bažnyčia buvo rekonstruota, įvestas šildymas ir pritaikyta adoracijai. Adoruoti seserys pradėjo 1940 metais, jau gresiant sovietų okupacijai. Adoruojama buvo tik dienomis, nes naktį buvo pavojinga. Tuo metu vienuolyne gyveno 52 seserys.

Tais pačiais metais, užėjus sovietams, vienuolynas buvo ,,nacionalizuotas”. 1941 m. seserims teko iš jo išsikraustyti, bet bažnyčia liko atvira ir adoracija tebesitęsė. Frontui pasitraukus į Rytus, seserys grįžo į vienuolyną ir gyveno jame iki pat 1948 m. Vokiečių okupacijos metais seserys priglaudė keletą žydų tautybės mergaičių, kad nepakliūtų į getą, taip pat slapta nešdavo į getą valgyti.

Įsitvirtinusi tarybų valdžia vienuolyną uždarė 1948 m. rugsėjo 14 d., privertusi seseris per 24 val. išsikraustyti. Bažnyčia uždaryta spalio 2 d. Vienuolyne padarė bendrabutį, o bažnyčia iki pat 1990 m. buvo viešosios bibliotekos knygų saugykla. Tarybų valdžia taip pat ,,nacionalizavo” ir seserų turėtą vaikų darželį bei Kačioniškio dvarą, o Čiobiškyje dirbusios seserys nukentėjo nuo ,,miško brolių”: trys seserys suimtos, o viena – nuteista 5 metams.

Keletą metų vyresnio amžiaus seserys gyveno koridoriuje iš vienuolyno į bažnyčią. Čia seserys vis dar rinkdavosi bendrai maldai, pradėjo slapta spausdinti rašomąja mašinėle religinio turinio knygas, ruošdavo rekolekcijas jaunimui, netgi slapta vyko įvilktuvės ir įžadai, nes 1953 m. vėl buvo atidarytas slaptas naujokynas. Visą laiką seserys buvo sekamos. 1955 m. toje vadinamoje ,,furtytėje” buvo krata. Po tardomos saugume. 1965 m. teko išsikraustyti. Nuo tada pasidarė dar sunkiau susirinkti kartu. Seserys rinkdavosi skirtingose vietose tik sekmadieniais ar rekolekcijoms. Nežiūrint persekiojimų, seserys slapta katekizuodavo vaikus, vargonininkavo, siuvinėjo bažnytinius rūbus, ruošdavo santuokai, atvesdavo mirštantiems kunigą. S. Kolumba ir s. Ignacija ilgus metus dirbo Kauno Kunigų Seminarijoje, s. Angelė iki mirties slaugė arkivyskupą T. Matulionį, o s. Paulina – vysk. Labuką. Ne viena sesuo (pvz. s. Placida) buvo persekiojama ir tardoma dėl vaikų katekizavimo, dėl ,,Lietuvos Bažnyčios Kronikos”, kai kurios už visa tai buvo pašalintos iš darbo.

Prasidėjus atgimimui, 1989 m., padedant deputatui K. Ignatavičiui, pradėta rūpintis atgauti bažnyčią. 1990 m. sudaryta šv. Mikalojaus bažnyčios atstatymo komisija, kurios pirmininku kardinolas V. Sladkevičius paskyrė kun. V. Sidarą, kuris ir tapo šios bažnyčios rektoriumi. Po sunkių remonto darbų 1992 m. kovo 22 d. Kauno šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčia buvo atidaryta ir atšventinta. Tuoj pat pradėta rūpintis ir vienuolyno pastatų susigrąžinimu.

II Pasaulinio Karo metu, grįžtant rusų kariuomenei, manydamos, kad rusai gali sunaikinti vienuolynus, kelios seserys pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Po ilgų ir sunkių bandymų 1957 m. s. Rafaelė ir s. Alfonsa gavo leidimą įsikurti JAV Bedforde. Naujai įkurtą vienuolyną seserys pavadino ,,Regina Pacis”. Šių namų vyresniąja paskirta s. Rafaelė Šimonytė. Sovietmečiu ilgą laiką išeivijoje buvo manoma, kad tai vienintelės seserys, likę iš Kauno seserų Benediktinių Kongregacijos. 1997 m. Romos Vienuolių Kongregacija pripažino, kad ,,Regina Pacis” visada priklausė ir tebepriklauso Kauno vienuolynui. 1997 m. s. Gertrūda Lukšaitė buvo paskirta naująja ,,Regina Pacis” namų vyresniąja. Dėl mažo seserų skaičiaus ir pašaukimų nebuvimo, pagal Apaštalinio Sosto paskirto vizitatoriaus t. Samuel Russell rekomendaciją, 1998 m. nutarta šį vienuolyną uždaryti.

Pranciškonai OFM

Pranciškonų OFM – oficialus pavadinimas – Mažesniųjų brolių ordinas (Ordo Fratrum Minorum - OFM) yra vyrų vienuolija, sekanti Pranciškaus Asyžiečio mokymu. Įkurtas 1209 m., Lietuvoje nuo 1251 m. (Kuršo vyskupijos vyskupas pranciškonas Henrichas Liuksemburgietis).

Pranciškonai, kaip visi elgetaujantys ordinai, gyvena neturte ir pragyvenimui užsidirba iš amatų, socialinio, pastoralinio ir pedagoginio darbo. Pranciškus Asyžietis testamente savo broliams rašo: „Aš dirbu savo rankomis ir noriu dirbti; tvirtai noriu, kad visi kiti broliai dirbtų, nes tai yra sąžiningumo išraiška. Kas nemoka, teišmoksta, ne iš gobšumo, kad gautų už darbą atlyginimą, bet dėl pavyzdžio ir tingumui nugalėti.“ ^[1]. Kitas pranciškonų pajamų šaltinis yra piniginės aukos. Vienas iš svarbiausių dalykų pranciškonų gyvenime yra sielovada. Todėl pranciškonai apsigyvendavo pirmiausiai ten, kur labiausiai reikėdavo socialinės globos – pamažu suklestėjusių miestų priemiesčiuose. Dievo žodį apie taiką ir išganymą pranciškonai skelbė pavyzdžiu ir mokymu.

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

2016 m. gegužės 31 dieną Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje buvo švenčiami tituliniai šios Šventovės atlaidai. Tą dieną, kada Bažnyčia mini Švč. M. Marijos Apsilankymą pas šv. Elžbietą, šioje pagrindinėje Telšių vyskupijos Šventovėje dviem Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos absolventams, baigusiems seminariją ir įgijusiems religijos mokslo magistrus, buvo suteikti diakonato šventimai. Iš Gargždų Šv. Mykolo Arkangelo parapijos kilusį Donatą Litviną ir iš Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos kilusį Antaną Budrecką diakonais, Telšių vyskupijos vyskupo Jono Borutos SJ prašymu, jam pačiam negalint dalyvauti, pašventino Panevėžio vyskupijos vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

Birželio mėnesio pirmojo sekmadienio Evangelija mus sugrąžina prie vienos iš didžiausių žmonijos paslapčių - Jėzus prikelia iš mirties patalo našlės sūnų. Mirtis pakeičiama į gyvenimą. Kai šiandien visur aplink yra sėjama mirties kultūra (nežiūrint išvystytų sveikatos priežiūros institutų, ligoninių, slaugos namų ir reabilitacijos centrų) šiandienos žmogus kaip niekad yra graužiamas vienatvės ir beviltiškumo ligų. Jėzus šio sekmadienio Evangelijoje priartėja prie laidotuvių procesijos kaip Dievas, sujaudintas žmogaus kančios ir netekties skausmo.

Birželio 1 dieną Telšių vyskupijoje iškilmingai minimas šios vyskupijos globėjas, pirmųjų krikščionybės amžių kankinys, filosofas, rašytojas, gilus mąstytojas Justinas. Tą dieną į Telšių vyskupijos Katedrą 12 val. iškilmingoms Šv. Mišioms rinkosi gausus būrys maldininkų bei dvasininkų ir iš kitų Lietuvos vyskupijų. Šv. Mišioms, kurių metu buvo pašventinti trys nauji kunigai, vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo jo generalvikaras kan. Remigijus Saunorius, Telšių vyskupijos kurijos kancleris kun. Haroldas Šneideraitis, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kun. Ramūnas Norkus ir dar keliasdešimt kitų kunigų. Šv. Mišių metu, kurias tiesiogiai transliavo Marijos radijas, giedojo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos grigališkojo choralo giedotojų grupė, vadovaujama Vidmanto Budreckio, liturgijoje patarnavo trys diakonai: Gediminas Paulius, Donatas Litvinas ir Antanas Budreckas bei Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai.

 Vadovaudamasis Kanonų teisės kodekso kan. 579, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas 2016 m. gegužės 31 d., Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventėje, savo dekretu įsteigė pašvęstojo gyvenimo institutą Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių kongregaciją ir patvirtino kongregacijos konstituciją. Naujai įsteigta kongregacija yra apaštalinį ir kontempliatyvų gyvenimo būdą derinanti karmelitiško dvasingumo moterų vienuolija, įsikūrusi Krikštėnų parapijoje (Ukmergės rajone), Kaišiadorių vyskupijoje.

„Marijos radijo“ kolektyvo laukia naujovės – nuo birželio 1 d. pareigas pradeda naujasis programų direktorius – kunigas Povilas Narijauskas, lig šiol vadovavęs Vilniaus akademinės sielovados centrui. Pastaruosius ketverius metus „Marijos radijo“ programų direktoriaus pareigas vykdęs kunigas Gintaras Blužas OFS ruošiasi išvykti į Romą, kur gilinsis į komunikacijos mokslus viename iš popiežiškųjų universitetų. „Man tai – tikra Švč. Mergelės Marijos malonė“, – sako kunigas, kuris jau liepos pradžioje pradės italų kalbos studijas Romoje, kad rudenį galėtų visavertiškai įsitraukti į studijas.

Kunigu Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis įšventintas lygiai prieš 40 metų – 1976 m. gegužės 30 d. – kai baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Primicijų šv. Mišias aukojo birželio 13 dieną, per mamos – Antaninos – vardadienį. Pirmoji darbo vieta buvo Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Kelmę keitė Radviliškis ir vėl grįžo į gimtąjį Kauną darbuotis Kauno Petrašiūnų ir Kauno arkikatedros bazilikos parapijose.

Lietuvoje numatoma populiarinti vietinį Šv. Jokūbo kelią, jungiantį 11 šio šventojo vardu pavadintų bažnyčių ir dar kelias dešimtis kitų šventyklų bei vienuolynų.

Šv. Jokūbo kelio per Lietuvą objektų sąrašą numato patvirtinti Vyriausybė. Ji taip pat planuoja pavesti Kultūros ministerijai ir Kultūros paveldo departamentui kartu su vyskupijomis rūpintis šių objektų pažymėjimu specialiu ženklu. Ūkio ministerija ir Turizmo departamentas kartu su vyskupijomis turėtų populiarinti šį kelia naudodamos „rinkodaros priemones“.

Viena iš šešių didžiųjų istorinio ortodoksų Susirinkimo Kretoje, birželio mėnesį, temų yra „ortodoksų Bažnyčios santykiai su likusiu krikščioniškuoju pasauliu“, kitaip tariant, ekumenizmo klausimas. Konstantinopolio patriarchato, kuris turi garbės ir iniciatyvos pirmumą tarp kitų ortodoksų Bažnyčių, interneto portale, skirtame Susirinkimui, ekumenizmo klausimu rašoma: „ortodoksų Bažnyčia, kaip viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė, tvirtai tiki, kad ji vykdo centrinį vaidmenį vienybės tarp krikščionių moderniame pasaulyje skleidime“, primenant, kad ortodoksai nuo pat pradžių dalyvauja ekumeniniame judėjime.

Gegužės 25 d. – Dievo Tarnaitės Baboros Žagarietės minėjimo diena.

Nors buvo darbo diena – trečiadienis – į senąją Žagarės bažnyčią sunkiai tilpo visi tikintieji, suvažiavę bene iš visos Šiaulių vyskupijos. Tradiciškai giesmes apie Barborą giedojo Joniškio A. Raudonikio meno mokyklos Žagarės filialo sakralinės muzikos ansamblis, vadovė Irena Stripinienė.

Dokumentinis filmas „Pasitikiu Tavimi“ (2015, rež. Aleksas Matvejevas) laimėjo Nacionalinių Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2016“ publikos simpatijų pagrindinį prizą. 2016 metų „Sidabrinė gervė“ statulėlės bus įteiktos šiandien, gegužės 27 dieną. Nuo 18.30 val. Televizijos žiūrovai tiesioginę renginio transliaciją galės žiūrėti LRT kanalu ir internetu www.lrt.lt.

Šiaurės Italijos Bergame gegužės 26 dieną mirė vienas iš žinomiausių Italijos kardinolų Loris Capovilla, buvęs šv. popiežiaus Jono XXIII asmeninis sekretorius, menamas kaip ištikimasis šventojo popiežiaus tarnas. Kardinolui Capovilla buvo šimtas metų, pastaruosius kelis dešimtmečius jis gyveno šv. Jono XXIII gimtinėje atsidėjęs popiežiaus atminimo saugojimui ir puoselėjimui. Tik prieš dvejus metus popiežius Pranciškus jį paskyrė kardinolu už ypatingus nuopelnus Bažnyčiai, kuriuos paminėjo penktadienį Bergamo vyskupui Francesco Beschi pareikštoje užuojautoje.

Evangelijoje yra pasakojimas apie duonos padauginimo stebuklą (plg. Lk 9,11-17). Žmonės visą dieną klausėsi Jėzaus kalbų ir buvo alkani. Jėzui pagailo išalkusių žmonių ir keliais duonos kepalėliais ją stebuklingai pamaitino. Po šio įvykio Jėzus kalbėjo apie iš dangaus nužengiančią gyvąją duoną. Jis sakė: „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“. Tuomet žmonės prašė: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (plg. Jn 6,33-35).

Praėjusį penktadienį Lietuvą pasiekė žinia, kad naujuoju Panevėžio ordinaru paskirtas buvęs Telšių vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas OFM. Preliminariais duomenimis, jo ingresas ir oficialus Panevėžio vyskupijos perėmimas vyks liepos 16 dieną. Tuo tarpu Telšių vyskupija lieka su vienu vyskupu. „Vyskupija didelė, sunku. Jeigu Ordinaras nuspręs, jis galės kreiptis į nunciatūrą prašydamas paskirti naują pagalbininką augziliarą“, – sakė vysk. Linas Vodopjanovas.

Šiandien Vakarai, vis dar įtakingi, užkrėtę savo gyvenimo būdu visą pasaulį, išgyvena gilias vidines krizes. Darbas neretai tampa mūšio lauku, o ekonominė politika kartais primena tik biudžeto ar euro gelbėjimo strategiją. Tokiais kritiniais laikotarpiais gera sugrįžti prie ištakų ir atidžiai pasižiūrėti, ar nepamiršome ko svarbaus, galbūt netgi esminio. Dažniausiai tų ištakų ieškome garsių ekonomistų veikaluose ir naujųjų ar naujausių laikų istorijoje. Mažai kas pagalvoja jų ieškoti vienuolynuose. O juk Šv. Benedikto Regula ir pagal ją gyvenusios viduramžių vienuolijos yra vienas iš svarbių veiksnių, lėmusių Europos ekonominio gyvenimo ir minties raidą. Čia pateikiamas tekstas yra ištrauka iš KTO, Prancūzijos katalikiškos televizijos, laidos, kur kaip tik mėginama apmąstyti, kokį požiūrį į darbą, į dirbantį žmogų siūlo Regula ir ko galbūt galima iš jos pasimokyti.

Antrasis Vatikano susirinkimas skelbia, kad Šventoji Eucharistija, kaip auka, yra viso krikščioniško gyvenimo esmė ir pagrindas (plg. Lumen Gentium, 11). Kodėl? Todėl, kad tai įgalina mus dalyvauti tikrovišku būdu Kristaus aukoje ir tokiu būdu pelnyti dvasinio gyvenimo vaisius. Tobuliausiu būdu pagarbinama Trejybė, vienas Dievas trijuose asmenyse. Tokiu būdu, kai dalinamės Švč. Sakramentu, stiprėja mūsų vienybė ir dosnumas su Jėzumi. Tai realus Kristaus Kančios, Mirties ir Prisikėlimo atminimas, kuris primena krikščionio pareigą su meile dalintis tuo, kas svarbiausia kiekvienam iš mūsų.

Popiežius paragino melstis už dingusių vaikų sugražinimą artimiesiems ir prisiminė ketvirtadienį Romoje vyksiančią Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės procesiją, pakviesdamas romiečius ir piligrimus dalyvauti iškilmingame viešame tikėjimo ir meilės Jėzui akte.

Devintasis Pasaulinis šeimų susitikimas tema „Šeimos Evangelija, pasaulio džiaugsmas“ įvyks Dubline 2018 metų rugpjūčio 22-26 dienomis. Popiežiškosios Šeimos tarybos pirmininkas ir pagrindinis susitikimo organizatorius arkivyskupas Vincenzo Paglia pristatymo spaudos konferencijoje atkreipė dėmesį, kad tai bus pirmas pasaulinis šeimų susitikimas po dviejų Vyskupų sinodo asamblėjų apie šeimą, kurių darbus popiežius užbaigė Apaštališkuoju paraginimu „Amoris laetitia“. Šis posinodinis paraginimas dabar įgyja naują prasmę kaip pagrindinis parengiamasis Pasaulinio šeimų susitikimo Dubline dokumentas ir susitikimo programa. Arkivyskupas Paglia sakė, kad posinodinis paraginimas šeimoms „Amoris laetitia“ yra kvietimas ne tik atnaujinti šeimų pastoraciją visame pasaulyje, bet naujai patirti Bažnyčią, kad būtų įgyvendinta meilė leidžianti Dievo tautos, šeimų ir visuomenės gyvenimą paversti palaima.

1999 m. vasario 17 d. Vilniaus miesto Pilaitės mikrorajone, buvo įsteigta Šv. Juozapo parapija. Jai buvo priskirta Pilaitės mikrorajono, taip pat Buivydiškių, Zujūnų gyvenviečių ir 24 aplinkinių kaimų tikintieji. Šiuo metu dabartinis Šv. Juozapo koplyčios pastatas nebegali sutalpinti visų tikinčiųjų ir tenkinti išaugusio skaičiaus parapijiečių poreikių. Todėl jau įgyvendinti Vilniaus Šv. Juozapo parapijos naujos bažnyčios statybai skirti pasirengimo darbai ir pradėtos statybos.