Redakciją pasiekė skaitytojos laiškas, komentuojantis neseniai Bernardinai.lt publikuotą Giedriaus Saulyčio straipsnį „Ko netikintieji laukia iš krikščionių“. Dėkojame autorei už diskusiją!

„Krikščionių vienybė nesustabdoma“, sako ortodoksų ekumeninis patriarchas Baltramiejus. Konstantinopolio Bažnyčios vadovas kalbėjo grupei dvasininkų piligrimų iš Romos, kuriuos priėmė savo namuose Stambule. Dvasininkų piligrimystei vadovaujantis Popiežiaus vikaras arkivysk. Angelo De Donatis perdavė patriarchui popiežiaus Pranciškaus sveikinimą. Iš viso apie septyniasdešimt Romos vyskupijos dvasininkų su vikaru tuo po Velykų išvyko į Turkiją piligriminei kelionei, jos metu aplankė Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų, kurio dvasinį pirmavimą pripažįsta visų ortodoksų Bažnyčių vadovai.

Balandžio 9 dieną Paryžiuje, Bernardinų kolegijoje, Paryžiaus arkivyskupijai priklausančiame kultūros centre,  įvyko ilgai lauktas susitikimas tarp Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono ir katalikiško pasaulio: ne vien ganytojų, bet ir kultūros, mokslo, meno, nevyriausybinių asociacijų sferose dirbančių katalikų. Nors jie sudarė daugumą klausytojų, dalyvavo taip pat ir kitas religijas išpažįstantys ar nereliginių pažiūrų svečiai.

Kai išpažinties ateina atgailautojas, nuodėmklausys mato jau įvykusio susitikimo su Dievo meile pirmąjį vaisių: atgailautojas ateina, nes Dievas per savo malonę jau atvėrė jam širdį ir sukėlė norą atsiversti. Svarbu, kad kunigai nuodėmklausiai tai žinotų ir gebėtų nujausti su Dievu susitikusio žmogaus stebuklą, žmogaus, kuris jau yra patyręs Dievo malonės veiksmingumą. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus susitikime antradienį su kunigais - gailestingumo misionieriais iš viso pasaulio.

Būsime šventi jei eisime Palaiminimų keliu, kuris labai dažnai veda prieš srovę, eina priešinga kryptimi negu daug kitų mūsų pasaulio kelių. Mes kiekvienas galime būti šventi. Gyventi siekiant šventumo - tai gyvenime liudyti gailestingumą; Gailestingumas – tai „dangaus raktas“. Šventasis nepraeina abejingai pro žmogaus skausmą ir vargą, visada ištiesia pagalbos ranką, kartu sugebėdamas pats gyventi ir kitiems liudyti džiaugsmą. Šią žinią skelbia pirmadienį Vatikane pristatytas naujas popiežiaus Pranciškaus mokymo dokumentas – apaštališkasis paraginimas „Gaudete et exsultate” („Būkite linksmi ir džiūgaukite”).

Balandžio 8 dieną krikščionių Bažnyčios, kurios laikosi Julijaus kalendoriaus, iškilmingai šventė Velykas. Keliasdešimt tūkstančių ortodoksų piligrimų susirinko Jeruzalėje, dalyvavo tradicinėje Velykų vigilijoje su žvakėmis, bent septyni tūkstančiai aplankė Šventojo Kapo baziliką, kuri pastatyta ant vietos, kaip byloja pats vardas, kur Jėzus buvo paguldytas po mirties ir kur prisikėlė.

Gailestingumo sekmadienio ryte popiežius Pranciškus paskelbė žinutę „Twitter“ tinkle – „Dievas mus aprengia savo gailestingumu, aprengia Kristumi, kad taptume gerumo įrankiais“.

Tuoj po Gailestingumo sekmadienio šv. Mišių Šventasis Tėvas vadovavo sekmadienio vidudienio maldai „Regina Coeli“, prieš kurią priminė, kad tą pat dieną kai kurios Rytų Bažnyčios, ypač ortodoksai, švenčia Velykas.

Rekolekcijos – tai laikotarpis, kai atsitraukiama iš įprastinės veiklos, susitelkiama tik dvasiniam gyvenimui. Toks gilinimasis į save ir savo santykį su Dievu, laiko skyrimas vien dvasiniams dalykams turi senas tradicijas. Jėzus pasitraukė į dykumą praleisti laiką maldoje bei pasninkauti. Pirmieji vienuoliai, eremitai taip pat dažnai pasitraukdavo į atokias vietoves: maldos, tylos, susikaupimo laikui su Dievu. Tokiais pavyzdžiais ir  galima užčiuopti krikščioniškųjų rekolekcijų pagrindą.

2018 metais Tverų parapija švenčia 400 metų jubiliejų nuo pirmos parapijinės bažnyčios pastatymo Tveruose (1618 m.) Ta proga, Tverų parapija kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetu surengė konferenciją „Parapija XXI amžiuje“. Konferencijoje buvo siekiama akademiniu žvilgsniu analizuoti Parapijos vaidmenį XXI amžiuje. Vatikano II Susirinkimo šviesoje, įvairių mokslų aspektais atrasti problemas, kelti pastoracijos aktualizavimo klausimus, ieškoti atsakymų į laikmečio iššūkius. Konferencijos dalyvius, susirinkusius ne tik iš Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos sveikino Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas.

Šiomis dienomis sukanka šv. Grigaliaus Narekiečio paskelbimo Bažnyčios mokytoju trečiosios metinės. Popiežius Pranciškus paskelbė armėnų mistiką šv. Grigalių Narekietį Bažnyčios mokytoju 2015 metų balandžio 12 dieną. Iškilmėse Vatikano bazilikoje dalyvavo visų armėnų katolikosas ir patriarchas Karekinas II, Kilikijos katolikosas Aramas ir Kilikijos armėnų katalikų patriarchas Nersos Bedros XIX. Armėnijos valstybės ir vyriausybės delegacijai vadovavo Armėnijos prezidentas Serž Sargsyan.

Irako chaldėjų apeigų katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje pirmasis penktadienis po Velykų yra skirtas Kankiniams atminti. Šiais metais tai balandžio 6-oji. Chaldėjų patriarchas kardinolas Louis Sako parašė trumpą ganytojišką laišką, kuriame primena, kad Irako žemių krikščionys dosniai liejo kraują dėl tikėjimo, nuo pat pirmųjų krikščionybės gyvavimo amžių iki 1915 metų genocido ar pastarųjų keliolikos metų ekstremistų aukų, vyskupų ir kitų tikinčiųjų.

Popiežius Pranciškus pakvietė pasaulio vyskupus į dar vieną Sinodinį susitikimą. Sinodą tema „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ prasidės spalio mėnesį, bet pasiruošimo darbai vyksta jau dabar.

„Brangieji broliai ir seserys, laba diena ir linksmų šventų Velykų“, - kreipėsi popiežius Pranciškus į trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos dalyvius, tarp kurių buvo ir nedidelės piligrimų grupės iš Lietuvos.

„Nebijokime mirties, nebėkime nuo Kristaus kapo, bet tikėdami Viešpaties prisikėlimu ir skelbdami šią žinią be baimės eikime į mūsų kapus: eikime ten, kur šiandien slegia liūdesys ir atrodo, kad mirtis viešpatauja“, - taip kalbėjo Jeruzalės Lotynų patriarchato apaštališkais administratorius arkivysk. Pierbattista Pizzaballa Velykų sekmadienio rytą aukodamas Mišias Šventojo Kapo bazilikoje – tai yra tiksliai toje vietoje, apie kurią kalba Velykų Mišių Evangelija.

Mane visada sudomina pareiškimai, kai kas sako, kad meldžiasi tada,  kai jam reikia. Domina tas santykis su Dievu „iki pareikalavimo“ – iki sudėtingų situacijų, kuriose šaukiamasi Dievo, o iki tol – Jam suteikiamos atostogos, kad užsiimtų savais reikalais, kad netrukdytume vienas kito laiko (principas – aš Dievo nieko neprašau, tai ir Jis nieko iš manęs neturėtų norėti).

Dar kelias dienas iki 2005 metų antrojo sekmadienio po šv. Velykų, Gailestingumo sekmadienio, į šv. Petro aikštę nenutrūkstamai traukė dešimtys tūkstančių žmonių, kurie kalbėjo Rožinį ir kitas maldas. Jie atėjo sustiprinti ir palydėti Romos vyskupo, 264 Romos katalikų Bažnyčios popiežiaus Jono Pauliaus II. Jau buvo žinoma, kad jis labai silpnas. Pagal savo aiškiai išreikštą valią, mirtį jis panoro sutikti ne ligoninėje, o ten, kur gyveno ir darbavosi per daugiau nei 26 savo pontifikato metus, apartamentuose, kurių langai atsiveria į šv. Petro aikštę, netoli savo pirmtako apaštalo Petro kapo.

Popiežius Pranciškus vadovavo tradicinei Velykų pirmadienio vidudienio maldai, pasakė kalbą ir su maldininkais Šv. Petro aikštėje sukalbėjo velykinę antifoną „Regina Caeli“, Velykų liturginiu laikotarpiu pakeičiančią „Viešpaties angelo“ maldą.

Po „Regina Coeli“ maldos Šventasis Tėvas sveikino piligrimus, prašė melstis kartu už taiką, už kenčiančius nuo konfliktų, už pagrobtųjų išlaisvinimą.

Kristaus Prisikėlimo šventė – Velykos – tai pati svarbiausia tikinčio žmogaus visų metų krikščioniško gyvenimo šventė. Prisikėlimas – tai bazinė ir pagrindinė mūsų gyvenimo ir tikėjimo esmė. Prisikėlimas iš mirties – tai pats didžiausias stebuklas, kuris apie Jėzų kalba jau ne vien kaip apie žmogų, bet ir kaip apie Dievą.

Brangūs broliai ir seserys,

sveiki sulaukę šventų Velykų – Kristaus prisikėlimo šventės! Šiandien prisikėlimo šviesa įveikė tamsumas. Šiandien Kristus, nugalėjęs nuodėmę ir mirtį, mums visiems dangaus vartus atvėrė. Velykos – tai Pascha, perėjimas iš mirties į gyvenimą, iš vergovės į Dievo vaikų laisvę. Dievas „iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu“ (Ef 1, 5) siuntė mums Gelbėtoją Jėzų ir troškta suvienyti mus su savimi, padaryti savo vaikais. Čia glūdi giliausia Velykų šventės prasmė, iš čia kyla džiaugsmas ir neblėstanti viltis.

Popiežius Pranciškus pradėjo švęsti Velykų Tridienio liturgiją su žmonėmis, gyvenančiais nuo visuomenės izoliuotoje bendruomenėje „Regina Coeli“ kalėjime, kuris yra bene seniausias kalėjimas Italijos sostinėje Romoje.

Ši diena ypatinga krikščionims visame pasaulyje. Ji unikali visoje religijų istorijoje. Dievas atskleidžia save iki galo. Ne jis reikalauja žmonių aukų sau, o pats už juos pasiaukoja. Tam, kad atsikurtų nutrūkęs santykis. Įvyktų susitaikymas. Tiksliau, Dievas sutaikina su savimi žmones, – Jis juk jau visada buvo jų pusėje. Tad didysis kančios įvykis išties byloja apie didžiąją meilę, kviečiančią atsakui. Santykiui.

Kun. Artūras Kazlauskas komentuoja išskirtinę šiandienos liturgiją.

Didžiojo Ketvirtadienio ryte popiežius Pranciškus aukojo Krizmos Mišias, kurios taip vadinamos todėl, kad jų metu yra pašventinamas Krizmos aliejus, vėliau naudojamas sakramentinėse apeigose. Aliejus turi daug dvasinių reikšmių, kurios susijusios su jo praktiniu naudojimu. Tai gydymo simbolis, nes juo galima patepti žaizdas, atgaivinti odą ar nusilpusius raumenis.

Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Bendrosios trečiadienio audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie Velykų Tridienį, kuris susideda iš Ketvirtadienio, Penktadienio ir Šeštadienio. Prie jų natūraliai prisideda Prisikėlimo sekmadienis.

Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės liturgija – tai mėginimas, tik mėginimas, įžengti į Velykų slėpinį. Mūsų išgelbėjimo slėpinį, kurį išgyvename per šias tris šventas Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo dienas.

Iš šventojo vyskupo Augustino pamokslų apie Senąjį Testamentą
(sermo 23, 2–3: CCL 41, 322)

Nemirtingasis priėmė mirtingumą, kad numirtų už mus

Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. Galbūt atsirastų toks, kuris numirtų už geradarį (Rom 5, 7). Tačiau kas panorėtų numirti už neteisųjį, už bedievį, už nusikaltėlį, jei ne vienintelis Kristus, kuris yra toks teisus, kad nuteisina neteisiuosius? Tai štai, broliai, mes nebuvome padarę jokio gero darbo, visi mūsų darbai buvo blogi. Nors žmonės elgėsi blogai, gailestingasis Viešpats nuo jų nenusigręžė. 

Šventasis vyskupas Atanazas (295 m. – 373 m.) Nepalenkiamas tikėjimo grynumo gynėjas Arijaus sukeltos didžiosios krizės laikotarpiu, iškart po Nikėjos susirinkimo, sumokėjo aukštą kainą už savo herojišką priešinimąsi erezijos plitimui – buvo bent penkis kartus ištremtas imperatoriaus Konstantino, Konstanto, Julijono ir Valenčio. Arijonizmas, tai erezija teigusi, jog Jėzus yra Dievo sukurtas, todėl nelygus Jam. Jėzus yra mažesnis Dievas.

Kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija paskelbė trumpą notą, kuria patikslina kai kurias detales, liečiančias neseniai įvesto Marijos – Bažnyčios Motinos minėjimo šventimo tvarką.